Dievo Tarnaitė Barbora Žagarietė  

ir joS pagalba žmonėms

Barbora Zagariete

 

Turinys

  1. Liudijimai apie Barboros Žagarietės gyvenimą.
  2. Barboros Žagarietės kulto tradicija.
  3. Barboros Žagarietės palaikų istorija.
  4. Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga.
  5. Beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesas.
  6. Pagrindiniai šaltiniai.
  7. Mokslo darbai.
  8. Maldos.
  9. Dievo malonės, gautos Jo Tarnaitės Barboros Žagarietės užtarimu.
  10. Nuorodos.
  11. Žemėlapiai. 

 

     liudijimai apie barboros žagarietės gyvenimą

Remiantis istoriniais tyrimais, Barbora Žagarietė gimė XVI amžiaus antroje pusėje, pasižymėjo herojiškomis krikščioniškomis dorybėmis, mirė išsaugodama meilę Dievui ir artimui. Jos vardu pavadintas kalnelis, ant kurio stovi Senosios Žagarės bažnyčia.

Turimomis žiniomis, pirmasis apie Žagarės Mergelės tapatybę 1755 m. savo pranešime Šv. Sostui užsiminė Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. Jis rašė: „Manau esant verta paminėti vienos Dievui brangios mergelės palaikus, labai išgarsėjusius dėl daugybės stebuklų. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno, kuriam būtų žinomas šios mergelės vardas ar kilmė, tik kai kuriems asmenims sapne pasirodžiusi ji pati pasivadino Barbora.“

Pasak iš lūpų į lūpas perduodamo pasakojimo, praėjus vos keleriems metams po Barboros mirties, vienas ypatingas įvykis davė pradžią jos, kaip tarpininkės ir užtarėjos pas Dievą, kultui. Tai susiję su švedų įsiveržimu į Lietuvą 1655 m. užpuolikai apiplėšė ir sudegino Senosios Žagarės bažnyčią ir jos kriptoje buvusius mirusiųjų palaikus, bet po gaisro pelenuose rastas Barboros kūnas buvo nesudegęs, tik pajuodęs.

Neabejodamas šio nepaprasto įvykio tikrumu, anksčiau minėtame pranešime Šv. Sostui vyskupas Antanas Tiškevičius tęsė: „ ... mirusiųjų pelenuose skendėjęs, šėlstančio laužo ugnies nepaliestas, neapdegus jokiai daliai, nė plaukams, nenukentėjęs skaisčiosios mergelės kūnas buvęs išimtas iš pelenų ir vėl pagarbiai paguldytas į karstą kaip tikras Dievo galybės ir jos nuopelnų liudijimas. Dar ir dabar jis tebėra nesugedęs, vien tik pajuodavęs.“ Tame pačiame dokumente Žemaičių vyskupas, prieš pradėdamas aprašyti aštuonis 1735–1748 metais Barboros užtarimu įvykusius stebuklus, pažymi: „Daugybė nelaimėlių, nepagydomų ligų prislėgtųjų prie Mergelės karsto ieško priebėgos ir tuojau pat patiria pagalbą. Pasakojimas be galo išsiplėstų, jei pašalintas visų negales bent prabėgomis paliesčiau…“

Barboros Žagarietės kulto tradicija

Perkėlus Barboros palaikus į 1712 m. atstatytos Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, prasidėjo viešas, kelis šimtmečius ir iki mūsų dienų tebesitęsiantis pamaldumas į Žagarės Mergelę, tikint, kad ji yra šventa.

1886 m., Lietuvai kenčiant carinės Rusijos priespaudą, Senosios Žagarės bažnyčios kripta su palaikais carinės valdžios įsakymu buvo uždaryta. Tačiau pastangos tokiu būdu susilpninti tikinčiųjų pasitikėjimą Dievu, užtariant Barborai, nebuvo vaisingos. Atvirkščiai, kai po 19 metų, remontuojant bažnyčią, Mergelės kūnas vėl buvo rastas sveikas, – pamaldumas Barborai dar labiau sustiprėjo ir suaktyvėjo.

Barboros Žagarietės palaikų istorija

Barboros Žagarietės palaikai ilsėjosi įstiklintame karste bažnyčios rūsyje, po didžiuoju altoriumi. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, puolimas prieš Barboros Žagarietės fenomeną nesiliovė. Ypač jis buvo jaučiamas 1957–1963 metais. 1963 m., okupacinės valdžios nurodymu uždarius bažnyčią, Barboros palaikai buvo nežinia kur išvežti. Dabar šią Mergelę primena tik toje pačioje bažnyčios kriptoje pastatytas simbolinis karstas ir ant kriptos durų esanti atminimo lentelė.

Siekiant kuo labiau įsigilinti į Barboros Žagarietės gyvenimą, toliau tęsiamos dokumentų paieškos archyvuose, atliekamos apklausos, registruojami nauji liudytojų parodymai. Pastarojo meto kasinėjimai, siekiant surasti galimą Barboros palaidojimo vietą, nedavė jokių rezultatų.

Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga

Praėjus 100 metų po pirmojo oficialaus Barboros paminėjimo XVIII a. viduryje, vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. sausio 7 d. įpareigojo Senosios Žagarės bažnyčios kleboną Silvestrą Limaževičių (Limaševičių) registruoti Barboros užtarimu įvyksiančius stebuklus ar kitas gautas Dievo malones. Taip buvo pradėta vadinamoji Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga, kurioje iki 1940 m. gruodžio 14 d. buvo užrašyti 97 atvejai, bet nė vienas įvykis nebuvo kanoniškai ištirtas. Sovietmečiu kurį laiką manyta, kad Barboros Žagarietės stebuklų registracijos knyga dingo. Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Boleslovas Babrauskas SJ pradėjo šios knygos paieškas ir 1994 m. ją atrado.

Šią neįkainojamos vertės stebuklų registracijos knygą išsaugojo kun. Pranciškus Ščepavičius, anuo sunkiu Lietuvos Bažnyčiai metu ėjęs Senosios Žagarės bažnyčios klebono pareigas. Toji knyga, be jokių abejonių, geriausiai liudija stebukladarės Barboros šventumo garsą – fama sanctitatis, kuris, nepaisant įvairių politinių permainų ir okupacinių režimų, niekada nebuvo nutrūkęs.

Beatifikacijos – kanonizacijos procesas

2005 m. gegužės 13 d. Šv. Sostas, atsakydamas į Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio 2004 m. lapkričio 11 d. prašymą Nr. 0376/04 pradėti Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesą, informavo, kad, remiantis Šventųjų skelbimo kongregacijos 1983 m. vasario 7 d. aprobuotomis normomis, skirtomis šventųjų bylų tyrimą atliekantiems vyskupams, nėra kliūčių pradėti šį procesą.

Remdamasis aukščiau minėtu leidimu ir atsižvelgdamas į Šiaulių vyskupijos tikinčiųjų prašymą, vyskupas Eugenijus Bartulis 2005 m. rugsėjo 24 d. iškilmingai pradėjo Barboros Žagarietės beatifikacijos – kanonizacijos bylos procesą.

Bylai vesti paskirti šie tribunolo nariai: postulatorius – kun. teol. mgr. Marius Dyglys, teisėjas – kun. teol. lic. Egidijus Venckus, teisingumo gynėjas – kun. teol. lic. Saulius Paliūnas, notaras – kun. teol. lic. Tomas Kedušis.

pagrindiniai Šaltiniai

  1. Relationes Status Dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae [Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus reliacija popiežiui Benediktui XIV 1755 m.], vol I. Dioeceses Vilnensis et Samogitiae, red. Paulius Rabikauskas SJ, Roma: Academiae Lituana Catholica Scientiarum, 1971, p. 366–368.
  2. Ištrauka iš 1755 m. vyskupo Antano Tiškevičiaus reliacijos nr. 713 popiežiui Benediktui XIV. Apie Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės užtarimu įvykusius stebuklus, iš lotynų kalbos vertė Stanislovas Poniškaitis, in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas, orig.: Relationes Status Dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae, vol. 1. Dioeceses Vilnensis et Samogitiae, Roma: Academiae Lituana Catholica Scientiarum, 1971, p. 366–368.
  3. Barboros Žagarietės užtarimu įvykusių stebuklų registracijos knyga [lenkų ir lietuvių kalba, stebuklai pradėti registruoti vysk. Motiejaus Valančiaus įsakymu 1860-01-07, baigti registruoti 1940-12-14], in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas.
  4. Barboros Žagarietės užtarimu įvykusių stebuklų registracijos knyga, iš lenkų kalbos vertė Irena Katilienė, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2000, t. 16, p. 454–523.
  5. 1876 m. liepos mėn. 9 d. Kauno vicegubernatoriaus Ryžkovo raštas Žemaičių vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui, In: LVIA. F. 1671. Ap. 4. B.500. L. 6, 6v., 7.
  6. Paulius Guga, Biografijos: Barbora Žagarietė [savilaida, 1964], in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas.
  7. Congregazione delle Cause Dei Santi, prot. nr. 2644 – 1 / 04, Romae, die 13 Maii A.D. 2005.
  8. Barboros Žagarietės užtarimu gautos Dievo malonės: per 2006–2008 metų mokslines ekspedicijas užrašyti atvejai, užrašė Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas.
  9. Sofija Lažinskaitė, [asmenis liudijimas], in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas.

Mokslo darbai

  1. Paulauskas A. Nepaskelbta lietuvių tautos šventoji: Religijos mokslų bakalauro darbas, vad. dr. kan. A. Kajackas, Kaunas: Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, Teologijos fakultetas, 1993, 36 p.
  2. Matulytė E. Barboros Žagarietės šventumo opinija ir garbinimas Žiemgaloje: Religijos mokslų bakalauro darbas, vad. dr. A. Motuzas, Kretinga: Šv. Antano religijos studijų institutas, 1998, 37 p.
  3. Margevičiūtė V. Barboros Žagarietės – XVII šimtmečio liaudies šventosios kulto istorija Lietuvoje: Istorijos mokslų bakalauro darbas, vad. vysk. dr. J. Boruta SJ, Vilnius: Vilniaus valstybinis universitetas, Istorijos fakultetas, Naujosios istorijos katedra, 1999, 38 p.
  4. Karoblytė E. Barboros Žagarietės užtarimu patirtos Dievo malonės: Religijos mokslų bakalauro darbas, vad. dr. A. Motuzas, Kretinga: Šv. Antano religijos studijų institutas, 2001, 33 p.
  5. Stupelytė J. Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės šventumo garsas Lietuvoje: tradicijos ir dabartis: Magistro darbas, vad. dr. A. Motuzas, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, Istorijos fakultetas, Katalikų tikybos katedra, 2007, 72 p.
  1. Mitrikas K. Žagarės bažnyčių istorija: Bakalauro baigiamasis darbas, vad. asist. dr. P. Spurgevičius, dr. L. Klimka, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, Istorijos fakultetas, Visuotinės istorijos katedra, 2007, 43 p.
  1. Dyglys M. Dievas Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorija Žiemgaloje: Magistro darbas, vad. vysk. dr. J. Boruta SJ, Telšiai: Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija, 2008. 65 p.

 

   MALDOS

  MALDA PRAŠANT DIEVO TARNAITEI BARBORAI ŽAGARIETEI ALTORIŲ GARBĖS

 

IMPRIMATUR

Eugenijus Bartulis

Episcopus Siauliensis

Šiauliai, 2015-12-14

Nr. D-023/15

 

Mus mylintis Dieve, nuoširdžiai meldžiame, kad jauna mirusi Dievo Tarnaitė Barbora Žagarietė, gilaus tikėjimo įkvėpta uoliai globojusi vargšus ir keturis šimtus metų garsėjanti stebuklais bei gausiomis malonėmis, būtų Bažnyčios paskelbta palaimintąja. Jos užtarimu gautos malonės teskatina visus, ypač jaunus krikščionis, susiduriančius su šiandienos pasaulio išmėginimais, ugdyti savyje tvirtą tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

V. Dievo Tarnaite Barbora Žagariete,

R. Melski už mus!

TĖVE MŪSŲ, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

SVEIKA, MARIJA, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi. Tu pagirta tarp moterų, ir pagirtas Tavo Sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

GARBĖ DIEVUI – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

 

 

MALDA DIEVO TARNAITĖS BARBOROS ŽAGARIETĖS UŽTARIMU

PRAŠANT SVEIKATOS

IMPRIMATUR

Eugenijus Bartulis

Episcopus Siauliensis

Šiauliai, 2015-12-14

Nr. D-024/15

 

 

Mus mylintis Jėzau, Tu mus drąsini: „Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 19–20).

Viešpatie, šaukiuosi Tavo Tarnaitės Barboros Žagarietės užtarimo. Jei tai atitinka Tavo valią ir bus išganinga [galima pasakyti kitų ligonių vardus] sielai ir kūnui, nusižeminęs [nusižeminusi] prašau Tavęs grąžinti man [pasakyti kitų ligonių vardus] sveikatą.

Tavimi, Viešpatie, pasitikiu, nebūsiu sugėdintas per amžius“ (Ps 31, 2).

Tavimi, Viešpatie, pasitikiu, nebūsiu sugėdintas per amžius“ (Ps 31, 2).

 

 

DIEVO MALONĖS, GAUTOS JO TARNAITĖS BARBOROS ŽAGARIETĖS UŽTARIMU

 Pastabos:

1. Stebuklai toliau pateikti pagal šiuos šaltinius:

a) Ištrauka iš 1755 m. vyskupo Antano Tiškevičiaus reliacijos nr. 713 popiežiui Benediktui XIV. Apie Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės užtarimu įvykusius stebuklus, iš lotynų kalbos vertė Stanislovas Poniškaitis, in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas, orig.: Relationes Status Dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae, t. 1. Dioeceses Vilnensis et Samogitiae, Roma: Academiae Lituana Catholica Scientiarum, 1971, p. 366–368.

b) Barboros Žagarietės užtarimu įvykusių stebuklų registracijos knyga, iš lenkų kalbos vertė Irena Katilienė, tolesnė atvejų dalis – lietuvių k., in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2000, t. 16, p. 454–523.

c) Barboros Žagarietės užtarimu gautos Dievo malonės: atvejai po 1940-ųjų, užrašyti per 2006–2008 metų mokslines ekspedicijas, in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas.

d) Paulius Guga, Biografijos: Barbora Žagarietė [savilaida, 1964], in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas.

e) Sofija Lažinskaitė, [asmenis liudijimas], in: Šiaulių vyskupijos archyvo DTBŽbb fondas

2. Pasinaudojant anksčiau nurodytais šaltiniais (atvejus trumpinant, persakant, redaguojant), Barboros Žagarietės užtarimu gautos Dievo malonės toliau suskirstytos pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) sudarytus Tarptautinius ligų kodus (TLK) – siekiant parodyti žmogui suteiktos pagalbos įvairumą ir skirtingumą.  Ši kodų sistema apima ligas, įvairius simptomus, patologines būkles, skundus, socialines aplinkybes, išorines sužeidimų ir ligų priežastis. (TLK-10-AM pradėta naudoti nuo 1992 metų). Kiti į šią sistemą nepatenkantys atvejai pavadinti „gyvenimiškais“.

3. Toliau pateikiama 116 (šimtas šešiolika) tipologiškai pagrindinių atvejų, iškeliant svarbiausius jų požymius. Skliaustuose nurodyti įrašo numeriai atitinka šaltinio įrašo numerius. Pasviruoju šriftu žymimi liudijamų ligų požymiai ir stebuklų įregistravimo datos.

 

I dalis

dievo malonės atvejai PAGAL

VYSKUPO aNTANO tIŠKEVIČIAUS reliaciją

 

 

 

ŽEMAIČIŲ VYSKUPAS ANTANAS TIŠKEVIČIUS

(A. Ivinskio piešto portreto reprodukcija Varniuose,

ŽVM Skaitmeninis vaizdo archyvas)

Emanuelio Vladislovo sūnus, Lohojsko ir Berdyčevo grafas Antanas Tiškevičius gimė 1700 m. Lohojske. Jaunystėje apsisprendęs tapti kunigu, jis stojo į dvasininkų luomą. Antanas Tiškevičius buvo Vilniaus kanauninkas. Į Žemaitijos vyskupijos sostinę Varnius 1744 m. iš Kražių perkėlė Žemaičių dvasinę (kunigų) seminariją. 1752 m. sušaukė Varniuose Žemaičių vyskupijos sinodą.

Vyskupas Antanas Tiškevičius sekė savo pirmtako vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pėdomis, visapusiškai rėmė jo įkurtą Žemaičių Kalvariją. 1750 m. čia pastatė naują medinę bažnyčią, po kurios didžiuoju altoriumi 1762 m. perlaidojo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus palaikus, parvežtus iš Karaliaučiaus (vėliau palaikai buvo perkelti į Varnius). 1744 m. vyskupas Antanas Tiškevičius buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu, vėliau paskirtas Vyriausiojo tribunolo nariu. Mirė vyskupas 1762 m. Alsėdžiuose, vyskupijos dvare. Palaidotas Varniuose.

Studijavo Vilniaus akademijoje, gavo filosofijos daktaro laipsnį, dvejus metus studijavo teologiją. 1715 m. įšventintas į kunigus. 1739 m. liepos 20 d. paskirtas tituliniu Mennitho vyskupu ir Kijevo vyskupo pagalbininku, 1740 m. rugsėjo 16 d. perkeltas vyskupo pareigoms į Žemaičius. Atvykęs į vyskupiją, aplankė parapijas; rūpinosi kunigų išsilavinimo lygio gerinimu, suruošė jiems 3 mėn. kursus Varniuose; kunigų seminarijos klierikus pavedė globoti vienuoliams pijorams, rūpinosi klierikų skaičiaus gausinimu; Varnių kunigų seminariją perkėlė į naujus medinius pastatus; įvedė klierikams ir kunigams privalomas 7 d. rekolekcijas. Varniuose įkurdino vienuolius rokitus; leido įsteigti seserų marijiečių vienuolyną; padalijo vyskupiją į 10 dekanatų; nustatė parapijų maldininkų kelionių į didžiuosius Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidus tvarką. 1752 m. birželio 4–6 dienomis Varniuose sušaukė diecezinį sinodą, jo nutarimus išspausdino Vilniuje. Pastatė bažnyčią Žemaičių Kalvarijoje, įsteigė altariją prie Mosėdžio bažnyčios. Pargabeno iš Prūsijos vyskupo J. Tiškevičiaus palaikus ir palaidojo Žemaičių Kalvarijos bažnyčios pogrindyje. Išspausdino: „Krolewska droga do nieba albo žycie S. Kazimierza krolewica polskiego y W. Ks. L.“ (1752 m.); „Synodus dioecesana Mednicensis seu Samogitiae“ (1752 m.) ir jam dedikuotą iš lenkų kalbos verstą „Pedelis miros saldžiausi medi kryžiaus Jezusa Pona“ (1750 m.).

Mirė 1762 metais sausio 31 dieną Alsėdžiuose, palaidotas Varnių katedros Vyskupų kriptoje.

(Biografija pateikta pagal:

http://www.straipsniai.lt/zmones/informacija/Izymus_zmones/puslapis/5389 )

 

 1745 m. rugpjūčio 11 d. vyskupas Antanas Tiškevičius konsekravo Senosios Žagarės bažnyčią. Šia proga aplankė ir apžiūrėjo negendančius Barboros palaikus. Tai, ką buvo girdėjęs apie Barborą Žagarietę, 1755 m. aprašė reliacijoje apie Žemaičių vyskupiją popiežiui Benediktui XIV. Šventajam Sostui Vatikane vyskupas Antanas Tiškevičius pateikia aštuonis stebuklus, įvykusius Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės užtarimu. Šiuo dokumentu domėjosi, jį redagavo ir 1971 m. išspausdino Romoje gyvenęs ir Grigaliaus universitete dirbęs lietuvis prof. Paulius Rabikauskas, SJ.

 

IŠ ŽEMAIČIŲ VYSKUPO ANTANO TIŠKEVIČIAUS RELIACIJOS POPIEŽIUI BENEDIKTUI XIV

Manau esant verta paminėti vienos Dievui brangios mergelės palaikus, labai išgarsėjusius dėl daugybės stebuklų. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno, kuriam būtų žinomas šios mergelės vardas ar kilmė, tik kai kuriems asmenims sapne pasirodžiusi ji pati pasivadino Barbora. [...]

Tačiau mirusiųjų pelenuose skendėjęs, šėlstančio laužo ugnies nepaliestas, neapdegus jokiai daliai, nė plaukams, nenukentėjęs skaisčiosios mergelės kūnas buvęs išimtas (iš pelenų) ir vėl pagarbiai paguldytas į karstą kaip tikras Dievo galybės ir jos (t. y. mergelės) nuopelnų liudijimas. Dar ir dabar jis tebėra nesugedęs, vien tik pajuodavęs. [...]

Daugybė nelaimėlių, nepagydomų ligų prislėgtųjų (prie mergelės karsto) ieško priebėgos ir tuojau pat patiria pagalbą. Pasakojimas be galo išsiplėstų, jei pašalintas visų negales bent prabėgomis paliesčiau...

(Vyskupas Antanas Tiškevičius).

 

 F00-99. Psichikos ir elgesio sutrikimai

 

1. 1747 m. birželio 2 d. Skuodo rajono Ylakių gyventoja Marijona Karpovska, ilgai varginama nuomario (epilepsijos), silpnaprotystės (demencijos) ir kūno ištinimo, pagal duotą įžadą aplankė šią mergelę. Kai tik pažadą įvykdė, pasijuto išlaisvinta iš epidemijos negandų (casibus epidemiae) ir ištinimo sunkulio. (Įrašas, nr. 5).

2. 1737 m. birželio 29 d. Tryškių parapijos gyventoja Elžbieta Strebulavič asmeniškai pasakojo apie šešiametę dukrą Agotą, kuri pusmetį buvo praradusi gebėjimą kalbėti. Mama nusprendė nuvežti dukrelę į Žagarę. Tuoj po apsisprendimo, nors ir sunkiai, ligonė prakalbo. Tai buvę visiems labai netikėta. Po to jos abi aplankė mergelės kūną, ir dar bažnyčioje klebono akivaizdoje mergaitė pradėjo gana aiškiai ir sklandžiai kalbėti ir taip kalbėjo toliau. (Įrašas, nr. 2).

 

 

G00-G99.  Nervų sistemos ligos

 1. 1748 m. birželio 2 d. Kilmingos giminės jaunuolis Jonas Vitoromanovičius, patyręs dešinės pusės, t. y. galvos bei rankos, paralyžių, buvo gydomas tradiciškai. Ligai nesitraukiant, ryžosi šauktis antgamtinės (divorum) pagalbos. Keturias savaites be paliovos lankėsi ten, kur jį vedė susirūpinusi širdis, tačiau niekas nesikeitė. Kartą sapne išvydo Žagarės bažnyčią, kurioje niekada nėra buvęs. Matė, kaip keturi kunigai iškelia aukštyn karstą su mergelės kūnu ir vėl jį nuleidžia. Sapnuojantysis, neabejodamas, kad tai esanti mergelė stebukladarė, labai nusižeminęs per sapną pabučiavo jos dešinę ranką. Vis dar nugrimzdęs į gilų miegą, sapne manė esant visiškai atgautą sveikatą, o pabudęs patyrė, kad taip ir yra. Savo pasveikimą priskirdamas stebuklingai mergelei (divae), nusprendė trejus metus iš eilės kasmet po sykį lankyti ją. Į Žagarę nuvažiavo vienąkart. Sudvejojęs, ar sveikatą iš tiesų atgavo dėl šios mergelės tarpininkavimo, ėmė ignoruoti savo pažadą. Kartą šitaip besvarstant jis vėl buvo sukaustytas atsinaujinančių aštrių paralyžiaus skausmų, o kūno sąstingis buvo kur kas stipresnis už pirmąjį. Raudodamas nusprendė pažadą tesėti iki galo ir po paros pasveiko. (Įrašas, nr. 8).

 

 H00-H59. Akies ir jos priedinių organų ligos

1. 1747 m. birželio 29 d. Akmenės parapijos gyventoja Barbora Rimšova ištisus metus kentė didelį akių skausmą. Jo išvarginta, ėmė lankyti įvairias šventoves, bet veltui. Dievo planas buvo kitoks. Viename sapne pasirodžiusi Žagarės mergelė moterį paragino ją aplankyti bei užsakyti Mišias ir užtikrino, kad akių skausmas visiškai pradingsiąs. Vos tik sapne davusi įžadą, liudytoja Barbora iš miego pabudo sveika. (Įrašas, nr. 6).

 

 Q00-Q99. Įgimtos formavimosi ydos, deformacijos ir chromosomų anomalijos

 1. 1748 m. vasario 25 d. Barbora, pavarde Rimkevičiova, Rietavo parapijos gyventoja, ieškodama pagalbos sūnui Ignacui, negalinčiam vaikščioti dėl susitraukusių sausgyslių (nervis contractis), ištisus metus lankė dangaus malonėmis garsias vietas. Išgirdusi, kad piligrimų gausiai lankomas stebuklais garsėjančios Žagarės mergelės kūnas, nuvežė ten savo vaiką ir netrukus pamatė, kad sūnaus kojos atgyja, jo žingsniai ėmė tvirtėti. (Įrašas,  nr. 7).

2. 1746 m. liepos 2 d. Kristina Vasilkova iš Gardino apskrities ištisus trejus metus sirgo vandenlige. Visas kūnas sutino. Truputį atlėgus fiziniam silpnumui, tačiau anaiptol nė kiek neatslūgus ištinimui, kunigų patarta išsiruošė lankyti šventų vietų. Vykdydama savąjį įžadą, išgirdo, kad Žagarėje stebuklais garsėja vienos mergelės kūnas. Tuojau pat leidosi į kelią už daugiau negu 60 vokiškų mylių. Kai jau buvo netoli kelionės tikslo, o akiratyje pradėjo matytis dvi bažnyčios, pasiteiravo savo bendrakeleivę, kuri iš jų garsėjanti Dievui brangiais palaikais. Šiai rodant mažesniąją ir nuošalesniąją, labai uoliai šaukėsi stebuklingos mergelės pagalbos. Bemat pajuto stiprėjant nusilpusias jėgas, pradėjo eiti guvesniu žingsniu. Ateidama prie karsto, jau bažnyčios viduje pajuto ištinimą mąžtant. Jautė, kaip grįžta sveikata. (Įrašas, nr. 4).

 

 Z00-Z99. Sveikatos būklę veikiantys faktoriai

1. 1735 m. gegužės 8 d. knygų pardavėjas Mykolas Mačiulskis, prisiekdamas patikino, kad pusę metų ištiktas labai sunkios ligos, buvęs prikaustytas prie patalo. Kai gydymas nesuteikė jokios vilties, netikėtai prisiminė Žagarės mergelę Barborą, pasižadėjo aplankyti jos karstą bei užsakyti Mišias sveikatos intencija. Po trijų dienų pakilo iš patalo sveikas. (Įrašas, nr. 1).

2. 1746 m. kovo 14 d. Žemaičių Kalvarijos parapijos gyventojo Kazimiero Narkevičiaus žmona Rožė dėl labai pavojingos ligos atsidūrė prie mirties slenksčio. Žlungant visoms žmogiškoms pastangoms pasveikti, meldė mergelę Barborą pagalbos. Tą pačią dieną pajuto pagerėjimą ir pasveiko. Netrukus ji aplankė savo gelbėtojos kūną. (Įrašas, nr. 3).

 

 

II dalis

 

dievo malonės liudijimai pagal

Vyskupo motiejaus valančiaus

pradėtą rašyti registracijos knygą

(1860–1940 m. atvejai)

 

 MOTIEJUS VALANČIUS (1801–1875) – ŽEMAIČIŲ VYSKUPAS, ŠVIETĖJAS, RAŠYTOJAS, BLAIVYBĖS SĄJŪDŽIO ORGANIZATORIUS.

 

Motiejus buvo ketvirtas vaikas Mykolo ir Onos Valančių šeimoje. Gimė 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnų k., Salantų parapijoje, Telšių paviete. XIX a. pradžioje Valančių šeima iš Nasrėnų persikėlė gyventi į Klausgalvių-Medsėdžių kaimą. Motiejus mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų gimnazijoje (1816–1821), vėliau (1822–1824) – Varnių, o 1824–1828 m. studijavo Vilniaus dvasinėje seminarijoje.

1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje buvo įšventintas į kunigus. Dirbo kapelionu Mozyriaus (dabar Baltarusija, Gomelio sritis), Kražių (1834–1840) mokyklose. Profesoriavo Vilniaus (1840–1842) ir Petrapilio (1842–1844) dvasinėse akademijose. Nuo 1845 m. iki 1850 m. buvo Varnių kunigų seminarijos rektorius. 1850–1875 m. vadovavo Žemaičių vyskupijai.

Ganytojas mirė 1875 m. gegužės 17 d. Palaidotas Kauno arkikatedroje-bazilikoje.

Per 25-erius vyskupavimo metus M. Valančius į kunigus įšventino 550 klierikų, daugiau negu 700 tūkst. vaikų suteikė sutvirtinimo sakramentą, pastatė 50 bažnyčių. Būdamas Žemaičių vyskupu, rūpinosi parapinių lietuviškų mokyklų, bibliotekėlių, knygynėlių steigimu. Suorganizavo blaivybės akciją, dėl kurios Lietuvoje per dvejus metus degtinės suvartota apie 8 kartus mažiau.

Lietuviškos spaudos draudimo metais (1864–1904) organizavo knygnešių veiklą ir vadovavo jiems.

M. Valančius parašė apie 50 knygų, iš kurių svarbiausios šios: „Žemaičių vyskupystė” (dvi dalys), „Kantyczkos”, „Palangos Juzė”, „Antano Tretininko pasakojimai”, „Vaikų knygelė”, „Paaugusių žmonių knygelė” ir kt.

M. Valančius – lietuvių literatūros klasikas, žymus didaktinės prozos autorius.

(Biografija pateikta pagal: http://samogitia.mch.mii.lt/mpkelias/ASMENYS/valancius.lt.htm)

 

  

BARBOROS ŽAGARIETĖS UŽTARIMU ĮVYKUSIŲ STEBUKLŲ

REGISTRACIJOS KNYGA[1]

Iš seno Barboros palaikai Senojoje Žagarėje garsėja stebuklais, tačiau neužrašyti jie greitai keičiasi ir netrukus tampa nepatikimi. Kad to neatsitiktų ir kad būtų išsaugotas stebuklų atminimas būsimiems laikams, kai galbūt Dievui patiks tuos palaikus apgaubti viešu garbinimu, pavedame Tau, mūsų Kristuje mylimas klebone, į šią knygą lenkų kalba užrašinėti visus stebuklingus atsitikimus, kurie prie minėtos Barboros kapo įvyko arba naujai įvyktų. Užrašinėti reikia apklausiant liudytojus, vertus pasitikėjimo, dorovingus ir dievobaimingus, ir taip perpratusius stebuklų aplinkybes, kad, dėl to visiškai neabejodami, galėtų tučtuojau prisiekti, jeigu dvasinė vyresnybė nuspręstų, kad tai reikalinga.

(Motiejus Valančius, Žemaičių vyskupas, Varniai, 1860)

A00-B99. Kai kurios infekcinės ir parazitinės ligos

1. 1860 m. birželio mėn. 26 d. Barbora Kanvovska iš Endriejavo miestelio, Raseinių apskrities, 28 metus kentėjusi nuo drugio, vaistai buvę neveiksmingi. Po įžado palaimintajai Barborai drugys tuoj pat apleido jos kūną. (Įrašas, nr. 17).

2. 1862 m. rugpjūčio mėn. 29 d. Marijonai Maciejauskienei iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, ant kūno žemiau širdies iškilusi skausminga votis. Kadangi specifinio gydymo nuo vočių nebuvo, pildė kiekvieną išgirstą patarimą, kad tik skausmai apmažtų, bet jokio palengvėjimo nejautė. Taip vargo ištisus penkerius metus. Davus įžadą palaimintajai Barborai, votis beregint pratrūko. (Įrašas, nr. 30.)

3. 1864 m. gegužės mėn. 16 d. Antanina Šimaitienė iš Klaišių kaimo, priklausančio Telšių apskrities Židikų parapijai, trejus metus ant kojų turėjusi votis, tik su ramentais galėjusi vaikščioti. Davus įžadą Barborai, Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose palaidotai ir tolimuose kraštuose stebuklais garsėjančiai, tuoj pat pajuto palengvėjimą. Pamažu per vienerius metus ir visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 32).

4. 1871 m. birželio mėn. 10 d. Agnietė Jaraminienė iš Sarakų kaimo, Gadunavo parapijos, Telšių apskrities, papasakojo du įvykius. Marcijonai Petkevičiūtei ant strėnų atsiradęs skaudulys – labai skausmingas ir niekaip nepaveikiamas. Nors ir daktarų gydoma, 3 mėnesius be jokio palengvėjimo beveik merdėjo. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, dingo silpnumas, skaudulys, net nepratrūkęs, išnyko, moteris pasveiko. Kitas atvejis: Domicėlė Viršilienė, paralyžiuota, visai bejėgė, iš lovos neįstengė išlipti 2 mėnesius, visas kūnas buvęs sutinęs. Davusi įžadą palaimintajai Barborai, tuoj pasijuto geriau, tinimas atslūgo, ėmė valdyti sąnarius ir visiškai pasveiko. (Įrašas, Nr. 66).

5. 1870 m. birželio mėn. 6 d. Onai Žakaitei iš Viekšnių miestelio, Šiaulių apskrities, labai sopėję krūtis. Jai sakė, kad tai rožė formuojasi nuo išgąsčio. Aštuonis mėnesius vargino nepakeliami skausmai, lydimi baisaus silpnumo. Davus įžadą palaimintajai Barborai, skausmas iš krūtų persimetė į kojas, ant jų atsirado votys, vėliau atsivėrė žaizdos, ištekėjo pūliai, liovėsi skaudėję, žaizdos užgijo. Ji visai pasveiko. (Įrašas, nr. 56).

6. 1939 m. birželio mėn. 29 d. Onai Navagreckienei iš Venciškių kaimo, Akmenės parapijos, krūtimi maitinusiai neseniai gimusį vaiką, 1933 m. birželio pabaigoje ar liepos pradžioje išaugusi votis, paskui ant abiejų krūtų atsivėrusios didelės žaizdos. Lankėsi pas du – Akmenės ir Mažeikių apskrities ligoninės – gydytojus. Jie pasakė, kad tik operacija gali padėti. 1934 m. birželio 29 d. Ona aplankė Žagarėje esantį Barboros kapą. Čia pajuto  pagerėjimą. Visiškai išgijo po kelių dienų. Tačiau 1936 m. rugpjūčio mėnesį liga pasikartojo. Moters vyras Jonas Navagreckis nusprendė, kad atkrytis įvyko todėl, kad apie įvykusį stebuklą nebuvo pranešta bažnyčiai. Klūpėdamas Žagarės bažnyčioje, jis prašęs Barborą pagydyti žmoną, pasižadėdamas tris vakarus iš eilės ta intencija sukalbėti po vieną „Sveika Marija“. Žmona pasveiko 1938 m. gruodžio pabaigoje. (Įrašas, nr. 96).

C00-D48. Navikai

1. 1870 m. gegužės mėn. 27 d. Tomui Lakštui iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, Kauno gubernijos, nuo vaikystės kartkartėmis skaudėdavę pasmakrės liaukas, dusindavę beveik mirtinai. Priepuoliai tęsdavosi dvi ar tris savaites, kasmet po du ar tris kartus ištisus dešimt metų. Į gydytojus nesikreipė, skausmus malšino naminiais vaistais, bet panaikinti jų negalėjo. Vienas elgeta pataręs pasiaukoti palaimintajai Barborai. Tomas, nuvykęs į Žagarę, Barboros plaukų sruoga patrynęs tuos gumbus ar liaukas ant kaklo, pasmakrėje. Nuo tos dienos nei gumbai, nei mirtinas dusulys nebeatsinaujino. (Įrašas, nr. 51).

2. 1872 m. gegužės mėn. 29 d. Šiaulių apskrities bajoras Konstantinas Stulginskis, Jokūbo sūnus, iš Babališkių valdos, Kurtuvėnų parapijos, nuo kūdikystės iš savo tėvų – Jokūbo ir Kotrynos, iš Matusevičių Stulginskių – girdėdavęs apie jų pačių ir kitų asmenų patirtus stebuklus per Barborą Senojoje Žagarėje. Stebuklų patyręs ir pats: „1) 1865–1869 metais sunkiai sirgau liga, kurią gydytojai tai žiu, tai kitokiais baisiais vardais vadino; Aukščiausiojo Gydytojo valia, Barboros užtarimo nuopelnu, be gydytojų patarimo, pats radau veiksmingus vaistus, nuo kurių pasveikau; 2) 1863 m. liepos mėnesį ir 3) praėjusių 1871 metų birželio 14 dieną, kai mano intencija buvo laikomos šventos Mišios Senosios Žagarės bažnyčioje kritiškiausiu mano garbei ir interesams gresiančiu momentu dėl man bloga linkinčių žmonių pastangų – tą pačią dieną mane pasiekė palankiausias vyresnybės potvarkis – be menkiausios žmonių pagalbos, be mano pastangų, tiktai Aukščiausiojo Teisėjo veikimu, Barborai užtariant ir gelbstint. Taip pat ir kituose įvairiuose namų reikaluose, visiškai pasitikėdamas, sugrudusia širdimi šaukiuosi Dievo pagalbos per tos pačios Barboros nuopelnus ir stebuklingai patiriu veiksmingiausią išsigelbėjimą, patarimą, paramą ir pagalbą“. (Įrašas, nr. 68).

3. 1876 m. birželio  mėn. 23 d. Petrui Šemetai iš Žemalės parapijos, Telšių apskrities, Lėlaičių vienkiemio, per tris mėnesius ant veido iškilęs auglys. Gydytojai pasakė, kad tai – vėžys, ir išgąsdino paaiškinimu, kad jis neišgydomas. Matydamas, kad žmonių galios ir mokslas nepajėgs sugrąžinti sveikatos, Petras kreipėsi į Dievą, prašydamas per Barborą nuodėmių atleidimo ir pasigailėjimo. Nuo to momento jam ėmė darytis geriau. Visiškai pasveikęs per tris savaites. (Įrašas, nr. 83).

D50-D89. Kraujo ir kraujodaros organų ligos bei tam tikri sutrikimai, susiję su imuniniais mechanizmais

1. 1874 m. liepos  mėn. 12 d. Marcijona Stripinaitytė iš Petrikų kaimo, priklausančio Ylakių parapijai Telšių apskrityje, devynerius metus kentėjusi kraujoplūdį iš lūpos ir nosies, kūnas buvęs nusėtas skaudulingų žaizdų. Būdama neturtinga, gydėsi tik naminiais vaistais. Liga per visą tą laiką išsekino jėgas iki sąmonės netekimo. Kartą per sapną kažkoks senelis patarė jai kreiptis į palaimintąją Barborą Žagarėje, kad užtartų prieš Dievą, – pasveiksianti. Paklausė jo patarimo ir išsyk pasijuto geriau. Pamažu atsirado daugiau jėgų, liovėsi tekėjęs kraujas, užgijo žaizdos. Liko tik vidiniai skausmai, kurie nebuvo tokie kaip ankstesnieji. Ji atvyko į Žagarę pagerbti Aukščiausiąjį ir prie palaimintosios Barboros karsto padėkoti už stebuklingą išgijimą. (Įrašas, nr. 81).

F00-F99. Psichikos ir elgesio sutrikimai

1. 1870 m. birželio mėn. 6 d. Onai Bazarienei iš Stagintrakio viensėdžio, Liolių parapijos, Raseinių apskrities, nuo nerimo ir išgąsčio taip susimaišęs protas, kad reikėdavę ją net surišti, nes viską, ką pasiekti galėjo, į skutus plėšė, draskė savo drabužius, plaukus nuo galvos sau rovė. Vaikus permetusi trankė į žemę. Šitaip tęsėsi dešimt mėnesių. Namiškiai, neišmanydami, ko griebtis, nutarė duoti įžadą Barborai Žagarietei. Atlikus šį veiksmą, moteris atgavo nuovoką ir visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 57).

G00-G99. Nervų sistemos ligos

1. 1856 m. birželio mėn. 26 d. Barborai Paltakaitei iš Vaiguvos parapijos, Šiaulių apskrities, buvusi pritraukta koja (kontraktūra). Davusi įžadą palaimintajai Barborai, tuojau pajuto palengvėjimą ir galėjo ateiti į Žagarę pažadą vykdyti. (Įrašas, nr. 3).

2. 1859 m. gegužės mėn. 25 d. Cecilija Nugarienė iš Kalvarijos miestelio aštuonerius metus buvusi paralyžiuota. Davus įžadą palaimintajai Barborai, moteriai pasidarė geriau, ir ji visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 6).

3. 1859 m. liepos  mėn. 25 d. Petronėlė Alseikaitė iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, turėjusi pritrauktą koją (kontraktūrą) ir daug sirgusi. Po įžado stebuklais garsėjančiai Barborai greitai galėjo vaikščioti be ramentų, tarsi niekada jų ir nebuvo prireikę. (Įrašas, nr. 8).

4. 1859 m. rugpjūčio mėn. 20 d. Agota Bartkienė iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, kentėdama stiprų galvos skausmą, prieidavusi iki proto pamišimo. Po įžado Barborai Žagarėje per trumpą laiką pasveiko. (Įrašas, nr. 12).

5. 1860 m. birželio mėn. 26 d. Monika Žemgulytė iš Endriejavo miestelio ir parapijos, Raseinių apskrities, negalavusi dėl pritrauktų kojų (kontraktūrų): patyrusi didelius skausmus ir trejus metus be ramentų negalėjusi vaikščioti. Po įžado palaimintajai Barborai tuojau pasveiko. Atvykusi į Žagarę, tai sąžiningai išpažino. (Įrašas, nr. 14).

6. 1861 m. birželio mėn. 16 d. Magdalenai Žoberienei iš Šiaulių apskrities Vaiguvos miestelio buvusi pritraukta koja (kontraktūra), pusę metų medicina nieko negelbėjusi. Davus įžadą Barborai, tuojau pasidarė geriau. (Įrašas, nr. 21).

7. 1862 m. liepos mėn. 28 d. Petronėlė Alseikaitė iš Kalvarijos parapijos, Telšių apskrities, keturis mėnesius kentėjusi nepakeliamą galvos skausmą ir dėl to jautusi didelį silpnumą. Gydytojai sakė, kad medicina nieko negali padėti, jai teksią mirti. Davus įžadą Barborai, palaidotai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, sveikata smarkiai pagerėjo. Po keturių savaičių ji jau galėjo ištverti penkiolikos mylių kelionę įžadui įvykdyti. (Įrašas, nr. 26).

8. 1862 m. liepos mėn. 28 d. Domicėlė Alseikaitė iš Kalvarijos miestelio ir parapijos, Telšių apskrities, daugelį metų sirgusi nuomariu, viena akimi buvusi beveik akla. Davusi įžadą, pajuto priepuolių silpnėjimą ir ėmė geriau matyti silpnąja akimi. (Įrašas, nr. 27).

9. 1865 m. gegužės mėn. 26 d. Uršulė Aleknaitė iš Sedos parapijos, Telšių apskrities, Dimgailių kaimo, turėjusi pritrauktą dešinę koją ir ranką (kontraktūrą). Davus įžadą Barborai, tuojau pradėjo darytis geriau, koja taip atsitiesė, kad ji pati galėjo ateiti į Žagarę melstis. Ranka dar liko pritraukta. (Įrašas, nr. 35).

10. 1869 m. gegužės mėn. 7 d. Oną Vyšniauskienę (65 metų) iš Kretingos miestelio, Antano ir Marijonos dukrą, gimusią Kauno gubernijos Telšių apskrities Kartenos parapijoje, staiga suėmę nepakeliami galvos ir veido skausmai. Aplankė įvairias stebuklais garsėjančias vietas, niekas nepadėjo. Iš skausmo persikreipė veidas ir toks laikėsi penkias savaites. Vieną naktį per sapną pasirodė moteris, kuri kalbėjo: „Jeigu nori būti sveika, pasiaukok Barborai Žagarėje“. „Kur ten man tokiai paliegusiai ir taip toli esančiai“, – atsakė ši. Nepažįstamoji atkakliai tvirtino: „Gali pasveikti, kol turi laisvo laiko“. Tai buvo tuojau po Naujųjų metų. Atsibudusi Ona jautėsi visiškai sveika: nebeskaudėjo galvą, veidas atsitaisė ir vaikščioti kaip seniau galėjo. Tų pasikeitimų buvo nustebinti visi šio stebuklingo įvykio liudininkai. (Įrašas, nr. 44).

11. 1869 m. rugsėjo mėn. 7 d. Juozapotos Landsbergienės, našlės iš Rygos, sūnus Justinas aštuonerius metus sirgęs nuomariu, arba šv. Vito liga. Darė viską, kad atsikratytų šios nelaimės, bet pagerėjimo nebuvo. Sakyta – tokia liga nepagydoma. Kažkas patarė prašyti stebuklais garsėjančios palaimintosios Barboros pagalbos. Motina tuoj pat pasižadėjo aplankyti jos kapą ir pasimelsti. Po šito veiksmo sūnus Justinas išsyk ėmė sveikti. Liga daugiau neatsinaujino. Tą stebuklą Naujosios Žagarės klebonijoje per brolijos šventę papasakojo Juozapota Landsbergienė, atvykusi į Žagarę antrąsyk padėkoti Dievui už sūnaus stebuklingą išgijimą, tarpininkaujant Barborai. (Įrašas, nr. 47).

12. 1870 m. birželio mėn. 5 d. Jonas Mileška iš Tryškių parapijos, Birbiliškės kaimo, Šiaulių apskrities, apie metus sirgęs nuomariu. Gydytojai patvirtino, kad liga nepagydoma. Davęs įžadą Barborai, daug geriau ėmė jaustis ir visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 52).

13. 1870 – Viešpaties metų – birželio mėn. 6 d. Barborai Vanagaitei iš Kėdainių miestelio, Raseinių apskrities, ant rankų, kojos ir veido buvusios žaizdos. Dešinioji kūno pusė buvo paralyžiuota ir nevaldoma. Tokią būseną kentėjo bemaž dvejus metus, patirdama baisų silpnumą. Vartojo įvairius, daugelio gydytojų paskirtus, vaistus. Žaizdos ant minėtų kūno vietų negijo, ir negalėjo judinti sukaustytų sąnarių. Kažkieno patarta, pasiaukojo Barborai. Greitai pasidarė geriau, sąnariai ėmė judėti, dingo mirtinai kamavęs silpnumas. (Įrašas, nr. 53).

14. 1870 m. birželio mėn. 6 d. Elžbietai Valcienei iš Naikių kaimo, Viekšnių parapijos, Šiaulių apskrities, nuo išgąsčio pradėjusios drebėti rankos. Šešis mėnesius kamavosi. Naminių ir homeopatinių vaistų vartojimas buvo neveiksmingas. Aukojosi įvairioms stebuklingoms vietoms – nepalengvėjo. Davus įžadą Barborai, drebėjimas tuojau liovėsi ir daugiau nesikartojo. (Įrašas, nr. 55).

15. 1873 m. gegužės mėn. 30 d. Uršulė Šukiūtė, darbininkų Vincento ir Marijonos duktė iš Šiaulių apskrities, Juodeikių kaimo, staiga susirgusi galvos skausmu, silpo širdis, kas minutę ją spaudė dusulys. Motina per Barborą meldė Dievą sveikatos dukteriai. Pabudusi dukra sakė motinai: „Važiuojam, mama“. Ši klausia: „Kur?" Dukra: „Į Žagarę". Paklausta, ko ten joms važiuoti, dukra atsakė: „Kažkas man sakė, jog pasveiksiu iki sekmadienio“. Nuo tos išties stebuklingos akimirkos Uršulė ėmė geriau jaustis ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 73).

16. 1873 m. birželio mėn. 14 d. Uršulei Gutinaitienei iš Pagramančio miestelio, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, keturis mėnesius buvusios pritrauktos kojos. Daktarų vaistai nepadėjo. Davus įžadą stebuklingajai Žagarės Barborai, trečią dieną pagerėjo, po kiek laiko ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 75).

H00-H59. Akies ir jos priedinių organų ligos

1. 1857 m. birželio mėn. 16 d. Emilijai Eigvilaitei iš Salantų parapijos, Telšių apskrities, Jogeliškės vietovės, kelis mėnesius nepaprastai skaudėjusios akys, ir dėl to ji menkai matė. Davus įžadą palaimintajai Barborai, skausmas tuojau liovėsi, klastinga bei pavojinga akių liga pasitraukė, apakimas baigėsi. (Įrašas, nr. 4).

2. 1859 m. birželio mėn. 12 d. Domicėlė Ulbaitė iš Alsėdžių parapijos, Telšių apskrities, daugelį metų, bemaž nuo gimimo, akimis kamavosi, jokie patarimai, kaip gydytis, negelbėjo. Padariusi įžadą Barborai, tuojau pasveiko. (Įrašas, nr. 7).

3. 1859 m. liepos mėn. 27 d. Petronėlė Čekauskienė iš Telšių apskrities Gegrėnų miestelio septynerius metus sunkiai sirgusi kažkokia akių liga. Nė vienas daktaro patarimas nepadėjo, liga amžiną aklumą pranašavo – net takelio po kojomis nebematė. Po įžado stebuklais garsėjančiai Barborai regėjimas pradėjo taip smarkiai gerėti, kad moteris be palydovo viena pati atėjo į Žagarę išpildyti pažadą. (Įrašas, nr. 9).

4. 1860 m. gegužės mėn. 12 d. Dvariškiui Feliksui Novickiui iš Šliupčių kaimo, Kuršėnų parapijos, Šiaulių apskrities, buvo nepagydomai apvilktos akys. Per sapną kažkoks senelis patarė nuvykti pas stebuklais garsėjančią palaimintąją Barborą Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose. Pasak to senelio, tada ir atgausiąs regėjimą. Dvariškis davė įžadą ir tuojau pat pasveiko. Atvyko į Žagarę savo pažado įvykdyti. (Įrašas, nr. 13).

5. 1861 m. gegužės mėn. 27 d. Ona Majevska ir Agnietė Každailaitė iš Alsėdžių miestelio, Telšių apskrities, sakėsi, kad abi ilgai akimis skundėsi. Davus įžadus Barborai, akys nustojo skaudėti. (Įrašas, nr. 20).

6. 1862 m. rugpjūčio mėn. 29 d. Marcijonai Jankauskienei iš Lieplaukės miestelio, Telšių apskrities, vienerius metus skaudėję akis, buvo nepakeliamas galvos skausmas. Vaistai nepadėjo. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, palaidotai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, Marcijonai tuoj geriau pasidarė. (Įrašas, Nr. 29).

7. 1867 m. spalio mėn. 18 d. Antanas Soroka, Raseinių apskrities ir tos pačios parapijos dvariškis iš Pagedočio dvaro, ketverius metus buvęs beveik aklas. Davus įžadą, tuojau pat pasidarė geriau ir po keturių mėnesių beveik sveikomis akimis atvyko į Žagarę atlikti įžado – pagerbti Barboros palaikų ir padėkoti Dievui, darančiam stebuklus per savo šventuosius. (Įrašas, nr. 38).

8. 1868 m. gegužės mėn. 29 d. Elžbieta Kondrotaitė iš Veiviržėnų parapijos, Telšių apskrities, beveik metus kentėjusi didelį akių skausmą ir kojų sausgėlą. Ilgokai vartojo daktarų skirtus vaistus. Palengvėjimo nebuvo. Davus įžadą Barborai, pamažu pradėjo sveikti. Per tris mėnesius akys beveik visai pagijo, o skausmas taip aprimo, kad galėjo atlikti įžadą. (Įrašas, nr. 41).

9. 1868 m. rugsėjo mėn. 21 d. Magdalena Rūkštelienė, našlė iš Girkalnio miestelio ir tos pat parapijos, Raseinių apskrities, dvejus metus buvo apakusi. Naminiai vaistai nepadėjo. Antrųjų metų pabaigoje davė įžadą palaimintajai Barborai. Matymas tuoj pagerėjo. (Įrašas, nr. 42).

10. 1868 m. rugsėjo mėn. 21 d. Petronėlė Giedraitytė iš Girkalnio miestelio ir tos pačios parapijos, Raseinių apskrities, ilgiau nei dvejus metus kentėjusi akių skausmą. Be to, ant kaklo iškilo auglys ar votis. Dvigubas negalavimas kankino nepakeliamais skausmais dieną ir naktį. Nepadėjo nei naminiai, nei gydytojų vaistai. Kažkas patarė duoti įžadą palaimintajai Barborai. Tai atlikusi, tuoj pajuto palengvėjimą akyse, votis pratrūko. Mergina beveik visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 43).

11. 1869 m. liepos mėn. 18 d. Kunigundai Baranauskienei iš Varnių miestelio, Telšių apskrities, per gaisrą išdegę akys. Nebūta jokios vilties, kad daktarai pagydys. Matydami Kunigundos akis, žmonės kalbėjo: „Tik stebuklas ją gali pagydyti“. Taip ir buvo. Tris mėnesius vartoti vaistai nepadėjo. Kai visos žmogiškos pastangos niekais virto, nutarė pagalbos ieškoti pas Dievą. Prisiminė Barborą Senojoje Žagarėje, apie kurios stebuklus nuo jaunų dienų buvo daug girdėjusi, ir norėjo pamatyti ją. Po šito pamąstymo pasižadėjo: „Jei akys greitai pasveiks, aplankys jos kapą ir atliks žadėtąjį įžadą“. Išsyk pasidarė geriau, pamažu per šešias savaites pradėjo matyti, tarsi valktis nuo akių būtų nukritęs. Pasveiko visų, žinojusiųjų apie šią nelaimę, nuostabai. Pasižadėjimą įvykdė. (Įrašas, nr. 46).

12. 1870 m. birželio mėn. 5 d. Teodora Malonjenkaitė iš Viekšnių miestelio, Šiaulių apskrities, kentėjusi nežmonišką akių skausmą. Jos ketverius metus buvo apvilktos akys (akių valktis, balta ragenos drumstis, akių leukoma). Naminiai ir gydytojų vaistai nepadėjo. Davus įžadą, skausmai ėmė rimti, valktis nukrito, ir ji ėmė gerai matyti. (Įrašas, nr. 54).

13. 1870 m. birželio mėn. 6 d. Rozalijai Mickutei iš Joniškėlio miestelio, Šiaulių apskrities, skaudėję akis. Jos buvo taip užtinusios, kad vaikščioti galėjo tik kitų padedama. Tai tęsėsi pusę metų. Pasiaukojus Barborai, tuoj pasidarė geriau ir ji visiškai pasveikusi. (Įrašas, nr. 58).

14. 1872 m. gruodžio  mėn. 21 d. Dvariškis Jonas Paulauskis iš Luokės, Šiaulių apskrities, atnešęs paaukoti Barborai pusę rublio nuo liuteronės Bogomilos Valantinaitės, kuriai ilgai skaudėję akis. Su tikru tikėjimu ji pasiaukojo palaimintajai Barborai ir netrukus pasveiko. (Įrašas, nr. 71).

15. 1873 m. birželio mėn. 26 d. Viktorijai Paragaitytei iš Endriejavo miestelio ir parapijos Raseinių apskrityje labai skaudėję akis. Trejus metus gydė daktarai, liga nesitraukė. Vieną naktį sapnavo esanti Žagarėje, Barboros rūsyje. Ten jos prašiusi, kad išmelstų Dievą akims šviesos. Barbora liepė ligonei prieiti arčiau, brūkštelėjo rankomis per akis – tarsi koks apvalkalas nuo akių nukritęs. Pabudusi Viktorija jautėsi daug geriau, skausmai liovėsi, regėjimas pasidarė normalus. (Įrašas, nr. 76).

16. 1873 m. liepos mėn. 10 d. Magdalenai Lydienei iš Raseinių apskrities, Viešvėnų miestelio ir parapijos, apie 16 metų labai stipriai skaudėję akis. Jokios gydymo priemonės – tiek naminės, tiek iš vaistinės – nepadėjo. Davė įžadą Žagarės Barborai, bet savo pažado nevykdė. Todėl ištisus dvejus metus geriau nesijautė. Paskui vėl kreipėsi į gydytojus, pasveikusi pripažino, kad sveikatą atgavo iš Dievo, palaimintajai Barborai užtariant. (Įrašas, nr. 77).

17. 1879 m. birželio mėn. 30 d. Uršulė Pilypaitė iš Raseinių apskrities Tauragės parapijos špitolės [parapijos beturčių, senelių prieglaudos] apako būdama 5 metų ir 14 metų buvo akla. Daktarų ir naminiais vaistais gydyta nesaikingai, bet be jokių rezultatų. Pasiaukojusi palaimintajai Barborai, netrukus pasijuto geriau, tačiau pažadą pamiršo. Akys vėl aptemo. Tuomet prisiminė, kad netesėjo to, ką buvo pasižadėjusi padaryti. Todėl skubiai, didžiausio tikėjimo apimta, ėmėsi vykdyti duotą žodį. Ketvirtą dieną jai taip pagerėjo, kad atėjusi į Žagarę suprato esanti visai sveika. (Įrašas, nr. 79).

18. 1875 m. gegužės mėn. 16 d. Marijona Drazdauskienė iš Lenkijos karalystės, Sintautų (?) parapijos, Seinų vyskupijos, daug metų gyvenusi tarsi užtemdytomis akimis. Kaimynų mergaitės patarta, pagalbos kreipėsi į palaimintąją Barborą, pasižadėdama keliais apeiti jos karstą. Tuojau išvydo šviesą ir dėl to sutriko – savo akimis negalėdama tuo patikėti. Nuo tos dienos atgavo regėjimą – visiškai dingo septynerius metus ją kankinęs aklumas. (Įrašas, nr. 82).

19. 1876 m. rugpjūčio mėn. 19 d. Mačikauskienė iš Žigaičių parapijos, Pryšmančių kaimo, Raseinių apskrities, buvo apakusi 12 metų. Jos akys buvo labai pažeistos – ligos išstumtos iš akiduobių į viršų. Bandė gydytis tiek liaudies medicinos priemonėmis, tiek gydytojų skiriamais vaistais. Niekas nepadėjo. Davusi įžadą palaimintajai Barborai Žagarėje, tuojau akyse pajuto palengvėjimą ir pradėjo gerai matyti. (Įrašas, nr. 84).

20. 1883 m. rugpjūčio mėn. 5 d. Pranciškai Skiparovovai iš Akmenės miestelio penkerius metus nežmoniškai skaudėję akis. Gydytojai patarė vieną akį išoperuoti ir tokiu būdu apsaugoti kitą nuo užtemimo. Pranciška nesutiko. Tuomet jos motina ėmė sakyti: „Matai, kad gydymo priemonės jau nieko negali padėti. Reikia kreiptis į Dievą per stebuklingus šventuosius, tvirtai tikint Jo malone, pasiaukojant palaimintajai Barborai, bažnyčios rūsyje palaidotai. 1 rublį Mišioms duosi ir pėsčia nueisi į Senąją Žagarę“. Taip ir padarius, per dvi savaites skausmas atlėgo, viena akis nebeatsitaisė, bet antroji visai pasveiko. Tai buvo per Petrines, birželio 29 d. (Įrašas, nr. 87).

H60-H95. Ausies ir speninės ataugos ligos

1. 1923 m. rugsėjo mėn. 28 d. Ona Sukaitė, duktė Mateušo ir Onos, iš Draginių kaimo, Papilės parapijos, atvykusi į Senąją Žagarę atlikti apžadus Barborai ir padėkoti Viešpačiui Dievui už išgydymą nuo ausų ligos. 27-erių metų mergina pasakojo, kad pusę metų ničnieko jau negirdėjusi, o daktarai  sakė, kad ji klausos jau niekuomet ir nebeatgausianti. Tada metusi vartoti vaistus. Apie šv. Velykas (1923 m.) pasižadėjo aplankyti Barboros kapą ir pasimelsti prie jo. Nė nepajuto, kaip pasidarė ramu ausyse. Pamažu klausa pradėjo gerėti. (Įrašas, nr. 91).

I00-I99. Kraujotakos sistemos ligos

1. 1859 m. liepos mėn. 30 d. Barbora Urbanavičiūtė iš Tytuvėnų parapijos špitolės, Raseinių apskrities, penkerius metus buvusi vienų žaizdų, negalėjusi iš lovos pasikelti, kaulai kritę iš žaizdų. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai Barborai, žaizdos pradėjo gyti, ir po dviejų mėnesių jau pajėgė atsistoti, net vaikščioti. (Įrašas, nr. 10).

2. 1860 m. birželio mėn. 26 d. Leonui Jonušui iš Raseinių apskrities, Patyrio kaimo, Endriejavo parapijos, ant kojos atsiradusi piktžaizdė, kėlusi nepakeliamą skausmą. Tai tęsėsi pusantrų metų. Davęs įžadą palaimintajai Barborai, tuojau ėmė sveikti. Visiškai pagijo per šešias savaites. (Įrašas, nr. 16).

3. 1864 m. gegužės mėn. 16 d. Agnietė Žukauskienė iš Stripinių kaimo, Ylakių parapijos, Telšių apskrities, trejus metus kentė nuo kojose atsivėrusių žaizdų. Davusi įžadą, tuojau pasveiko. (Įrašas, nr. 31).

4. 1865 m. liepos mėn. 6 d. Antanina Suveikaitė iš Židikų parapijos, Telšių apskrities, Salaučių (?) kaimo, trejus metus kentusi žaizdotų kojų skausmus, vos vaikščioti begalėjo. Po įžado Barborai tuoj pat geriau pasidarė, skausmai dingo, žaizdos pradėjo gyti. (Įrašas, nr. 37).

5. 1870 m. birželio mėn. 15 d. Onai Baškutei iš Užvenčio parapijos, Šiaulių apskrities, Pabutkalnio kaimo, išsigandus pasiutusio šuns, ant rankų ir kojų atsivėrusios labai skaudžios žaizdos, kurios taip išopėjo, kad kaulai kyšojo. Šitaip truko 10 metų. Gydytojų nurodyti vaistai ir įvairių šventų vietų lankymas buvo be rezultatų. Kai paaukojo Barboros aprangai rankoves iš drobės, tuojau pajuto atlėgstant skausmus, žaizdos ėmė gyti, ir per šešis mėnesius visai pasveiko. (Įrašas, nr. 59).

6. 1873 m. gegužės mėn. 14 d. Monikai Klimavičiūtei iš Varnių miestelio bemaž aštuonerius metus ant kojų ir rankų iki pat kaulų buvo atsivėrusios žaizdos. Kažkas iš svetimųjų, pamatęs jos apgailėtiną būklę, patarė duoti įžadą arba pasiaukoti Žagarės Barborai, garsėjančiai stebuklais. Šitai padariusi, Monika vis geriau ėmė jaustis, skausmai sparčiai mažėjo, žaizdos pradėjo gyti, per šešis mėnesius ir visai užgijo, liko tik randai. Viena koja kiek ilgėliau buvo sutinusi, bet skausmo nejautė. (Įrašas, nr. 72).

7. 1874 m. liepos mėn. 4 d. Barboros Trinkienės iš Papilės parapijos, Rudikių vienkiemio, Šiaulių apskrities, koja kelerius metus buvusi žaizdota. Gydytojai, nusprendę, kad jos neįmanoma išgydyti, patarė amputuoti koją, nes jokie vaistai nepadėjo. Pasiaukojusi Barborai, moteris po 3 dienų pajuto atlėgstant varginantį skausmą, ir žaizdos ėmė gyti. (Įrašas, nr. 80).

8. 1923 m. liepos mėn. 15 d.Telšių apskrities į Žagarę atvykusios Michalina Paškevičienė su motina Marcijona Martinkiene atlikti apžadus, padarytus palaimintajai Barborai. Michaliną kurį laiką kankino baisi liga: ant kojų atsivėrusios didžiausios žaizdos, kauleliai pradėję trupėti ir į lauką krypti, skausmai neapsakomi. Kreipėsi į gydytojus, bet veltui. Sužinojusios apie palaimintąją Barborą, davė įžadą atvykti į Senąją Žagarę. Pasimeldusios prie Barboros karsto, kojas pradėjo plauti tyru vandeniu. Žaizdos ėmė nykti, skausmai silpnėjo, mažo, koja sutvirtėjo tiek, kad buvo galima pėsčiai eiti. (Įrašas, nr. 90).

9. 1880 m. gegužės mėn. 4 d. Ieva Bernotaitė iš Šilalės parapijos, Raseinių apskrities, dvejus metus kentėjusi nežmoniškus skausmus visame kūne, nusėtame žaizdomis, nepasiduodančiomis jokiems vaistams ir gydytojų patarimams. Naminių vaistų vartojimas, šventomis vadintų vietų lankymas nieko nepadėjo. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, palaidotai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, žaizdos ėmė gyti, sveikata ėmė grįžti. Po trijų savaičių pradėjo dirbti visus jai priklausančius darbus, nejausdama nė menkiausio skausmo ar silpnumo. (Įrašas, nr. 86).

K00-K93. Virškinimo sistemos ligos

1. 1856 m. gegužės mėn. 15 d. Konstancija Pšialgovska iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, atvykusi į Žagarę pažado Barborai tesėti. Prieš tai atliko išpažintį ir pasiruošė sąžiningai papasakoti, kaip keletą mėnesių kentėjo nepakeliamus spazmus, kaip pasijuto daug geriau ir pasveiko, davusi įžadą palaimintajai Barborai. (Įrašas, nr. 2).

2. 1865 m. gegužės mėn. 12 d. Domicėlė Toliušytė iš Karklėnų filijos, Pašilės parapijos, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, kentėjusi nepakeliamą dantų skausmą. Davus įžadą, skausmai tuoj pat liovėsi. Tačiau kai įžadą sugalvojo atlikti per kitą asmenį, o ne pati, dantys vėl pradėjo skaudėti. Paskui buvo atliktas dvigubas įžadas. (Įrašas, nr. 34).

L00-L99. Odos ir poodžio ligos

1. 1859 m. gegužės mėn. 15 d. Agota Girdvainienė iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, nuo pat jaunystės sirgusi kaltūnu, ant veido buvo vėžio formos rausvos dėmės, ir baisingai skaudėjo kaulus. Davus įžadą palaimintajai Barborai, nuo veido stebuklingai ėmė nykti dėmės, aprimo kaulų skausmas. (Įrašas, nr. 5).

2. 1861 m. gegužės mėn. 29 d. Barborai Banevičiūtei iš Šiaulių apskrities, Kurtuvėnų parapijos, Eigalių kaimo, pusę metų buvę sutinęs veidas ir kaklas. Vaistai nepadėjo. Pasiaukojus stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, sutinimas atslūgo. Kai norėjo atsisakyti atlikti įžadą – ant kojos išaugusi votis. (Įrašas, nr. 19).

3. Našlei Eufemijai Stanevičienei iš Telšių apskrities, Sedos parapijos, Jurgialaukio (?) kaimo, ant veido atsiradęs negyjantis skaudulys. Gydytojas nusprendė, kad ji nuo to skaudulio neišvengiamai mirsianti. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, palaidotai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, votis pratrūko, ir ligonė pasveiko. (Įrašas, nr. 25).

4. 1885 m. spalio mėn. 26 d. Jonui Klemai, kavalieriui, iš Vailabų kaimo, Viduklės parapijos, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, ant veido atsiradęs skaudulys, visus metus nepakeliamai kankinęs. Beveik visi dantys iškrito, nepadėjo nei gydytojų vaistai, nei patarimai, nei stebuklingų vietų lankymas. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, ėmė jaustis geriau, visai pasveiko per keletą savaičių. (Įrašas, nr. 88).

5. 1886 m. sausio mėn. 23 d.  Barbora Kabelienė iš Baltrimų kaimo, Ylakių bendruomenės, Šačių parapijos, Telšių apskrities, kūdikystėje buvusi taip išgąsdinta, kad ant veido atsiradusios labai skaudžios, raudonos, raupsų pavidalo dėmės. Apskrities ir pulko gydytojų vaistai nepadėjo, neįstengta net nustatyti ligos pavadinimo. Kažkokia elgeta, kažkada turėjusi panašią raudoną dėmę, papasakojo pasiaukojusi Barborai iš Žagarės bažnyčios požemiuose ir pasveikusi. Moteris paklausė patarimo ir, po pasiaukojimo Barborai praėjus trims savaitėms, pradėjo geriau jaustis ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 89).

6. 1937 m. rugsėjo mėn. 18 d. Senosios Žagarės klebonijoje apsilankiusi Mikalina Urmonaitė iš Žagarės pasakojo, kad 1914 m. susirgusi kažkokia nosies liga. Nosis tindavo, būdavusi labai raudona ir smarkiai skaudėdavusi. Pas gydytoją nėjo. Labai išvarginta ligos, 1927 m. atėjo iš Buivydžių kaimo į Žagarę, kur vyko Šv. Petro atlaidai. Priėjusi išpažinties, pasimeldė, trečią dieną pagijo ir jau 10 metų nebeserga. (Įrašas, nr. 95).

M00-M99. Jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligos

1. 1860 m. birželio mėn. 26 d. Ona Petrauskienė iš Patyrio kaimo, Endriejavo parapijos, Raseinių apskrities, dvidešimt metų kentusi nepakeliamus kojų skausmus. Po įžado stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai tuoj pat pradėjo darytis geriau, skausmas visai liovėsi. (Įrašas, nr. 15).

2. 1861 m. gegužės mėn. 28 d. Domicėlė Sulaitė iš Telšių apskrities, Plungės miestelio, daug metų kentusi nepakeliamą kaulų skausmą. Nors įvairioms stebuklingoms vietoms aukojo ir gydytojų patarimų gavo, niekas negelbėjo. Davusi įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai Senosios Žagarės bažnyčios požemiuose, netrukus pajuto palengvėjimą, skausmas liovėsi, ir per keturias savaites ji visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 18).

3. 1861 m. birželio mėn. 17 d. Vincentas Jordanas iš Telšių apskrities, Tirkšlių parapijos, Gedaičių kaimo, kelerius metus kentėjęs kojų skausmą. Medicinos patarimai nepadėjo. Davęs įžadą stebuklais garsėjančiai Barborai, tuojau pasveiko. (Įrašas, nr. 22).

4. 1861 m. birželio mėn. 29 d. Barborai Vaseraitei iš Telšių apskrities, Sedos parapijos, Paukio kaimo, pusę metų buvo sutinusios kojos, kurios nepakeliamai skaudėjusios. Po duoto įžado palaimintajai Barborai Senosios Žagarės požemiuose bemat pasveiko. (Įrašas, nr. 23).

5. 1862 m. gegužės mėn. 26 d. Leonas Račkauskas iš Visdargių kaimo, Kuršėnų parapijos, Šiaulių apskrities, buvo gavęs trūkį ir gydytojo homeopato patarimu vartojo vaistus, tačiau niekas nepadėjo. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, per du mėnesius pasveiko. (Įrašas, nr. 24).

6. 1862 m. rugpjūčio mėn. 26 d. Ieva Šaveskytė iš Raseinių apskrities, Viduklės parapijos, penkerius metus sirgusi: ištino kojos, jos buvo raudonomis dėmėmis išmuštos, taip pat skaudėjo rankas, skausmas perėjo į galvą, vėliau – į visus sąnarius ir gyslas. Gydymas buvo neveiksmingas. Davusi įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, tuoj pat pajuto palengvėjimą: skausmai aprimo, išnyko dėmės, ir atslūgo kojos. Per šešias savaites beveik visai pasveiko ir pajėgė atkeliauti penkiolika mylių įžadui įvykdyti. (Įrašas, nr. 28).

7. 1865 m. birželio mėn. 28 d. Barbora Steponavičiūtė iš Rietavo parapijos, Telšių apskrities, Gonplaukio kaimo, vienerius metus kentėjusi didelius rankų ir kojų skausmus. Davus įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai, tuoj pat geriau pasidarė, skausmai taip aprimo, kad netrukus galėjo ateiti į Žagarę atlikti įžado. (Įrašas, nr. 36).

8. 1868 m. vasario mėn. 1 d. Anastazija Lukšienė iš Mosėdžio parapijos, Telšių apskrities, Šauklių kaimo, tris mėnesius kentėjusi nepakeliamą dešinės kojos skausmą klubo sąnaryje. Skausmas taip kankino, kad aštuonias savaites negalėjo nė ant  šono atsigulti. Kažkas jai pasakė, kad Sedos miestelyje yra gydytoja, sėkmingai gydanti įvairius skausmus ir sopulius. Tuoj pat ten išsiruošė. Pati nepajėgė nė į vežimą atsisėsti. Gydytoja davė miltelių gerti ir tepalo skaudančioms vietoms trinti. Pavartojus miltelių, pasidarė labai silpna – manė, kad nebeišlaikys ir mirs nesugrįžusi nė į namus. Ją vežęs sūnus paprašė motiną duoti įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai Žagarėje. Kai sūnus su motina tai padarė, po akimirkos ligonei žymiai pagerėjo. Ji net riestainį suvalgė ir pasijuto kur kas geriau. Įvažiavus į kiemą, namiškiai norėjo ligonę priimti su atramomis, kaip ir išleisdami. Tuomet ji tarė: „Leiskite man pačiai pasirodyti, kad be jūsų pagalbos galiu išlipti iš vežimo“. Ir parodė, o naktį galėjo miegoti ant bet kurio šono. Apie tikrai stebuklingą pasveikimą pati papasakojo atvykusi į Žagarę duotąjį pažadą tesėti. (Įrašas, nr. 40).

9. 1869 m. rugsėjo mėn. 24 d. Barborą Vaičiūnaitytę iš Girkalnio miestelio ir parapijos, Raseinių valsčiaus, kamavę nepakeliami visų kūno sąnarių skausmai, niekas negelbėjo. Tuomet pasiaukojo palaimintajai Barborai. Ūmai atlėgęs sąnarių skausmas persimetė į galvą. Taip sunkiai sirgo, kad nebepajėgė tesėti duotą įžadą. Dėl to guodėsi savo draugėms. Gal po keturių savaičių vieną naktį sapne jai pasirodė Barbora, šventųjų palydos apsupta, apkabino jos galvą ir tarė: „Tik eik ten, kur pasiaukojai“. Pabudusi pajuto, kad galvos ir sąnarių visai nebeskauda. Pasižadėjimą vykdė niekur nejausdama nė menkiausio skausmo. (Įrašas, nr. 49).

10. 1869 m. spalio mėn. 24 d. Anelė Vaitkevičiūtė, 42 metų, iš Šiaulėnų parapijos, Petrošių viensėdžio, Šiaulių apskrities, porą metų kentusi abiejų rankų ir pirštų reumatizmą, negalėjusi ištiesti rankų. Tarėsi su gydytojais. Tie vieną giesmę traukė – nuo reumatizmo nėra vaistų. Davus įžadą Barborai, išsyk geriau pasidarė: galėjo valdyti pirštus, o reumatiniai skausmai pamažu aprimo. (Įrašas, nr. 50).

11. 1870 m. birželio mėn. 15 d. Elena Čerbaitė iš Užvenčio parapijos, Bambalų kaimo, Šiaulių apskrities, kentėjusi nepakeliamą skausmą kojose, septynerius metus negalėjo vaikščioti. Vartojo daugelio gydytojų išrašytus vaistus. Užuot palengvėjus, skausmai buvo dar didesni. Stebuklingų vietų lankymas taip pat nepadėjo. Paaukojus Barborai kojinių porą, tuoj pajuto palengvėjimą. Skausmas liovėsi per savaitę, ir ji taip sustiprėjo, kad galėjo nueiti į bažnyčią, esančią už 10 varstų, ir nunešti žadėtąją dovaną. (Įrašas, nr. 60).

12. 1870 m. birželio mėn. 16 d. Antanas Barkus iš Žiburių kaimo, Sedos parapijos, Telšių apskrities, dvejus metus kentėjęs nepakeliamą kojų skausmą. Naminiai vaistai ir gydytojų patarimai nedavė rezultatų. Vieną naktį sapne jam pasirodė Barbora ir paklausė, ar norįs būti sveikas. Tada nusimovusi savo puskojines ir jomis apavusi jo kojas. Paskui ištarusi: „Atvyk į Žagarę, atnešk mano puskojines“. Atsibudęs nejautė jokio skausmo, visai pasveiko. Atvykęs į Žagarę, padėkojo Dievui, kad pasveiko palaimintosios Barboros užtarimu. (Įrašas, nr. 61).

13. 1871 m. birželio mėn. 5 d. Ona Urbonienė iš Kalvarijos miestelio kentėjusi nežmoniškus kojų skausmus. Šešis mėnesius vartoti vaistai nepadėjo. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, kojos išsyk nustojo skaudėjusios, moteris pasveiko. (Įrašas, nr. 64).

14. 1873 m. birželio mėn. 3 d. Liudgardai Butkevičiūtei iš Sedos parapijos, Tičinų kaimo, Telšių apskrities, nežmoniškai skaudėję galvą ir kaulus, sutino nosis. Tai truko dvejus metus. Vaistai neveikė. Kažkieno patarta, kreipėsi į palaimintąją Barborą, pasižadėdama ją aplankyti, jeigu greitai pasveiksianti. Nuo tos akimirkos pajuto atlėgstant skausmus ir galutinai pasveiko. (Įrašas, nr. 74).

15. 1929 m. birželio mėn. 3 d.  Dvidešimtmetė Ona Jonaitytė iš Rozalimo miestelio nuo mažumos sirgusi: nevaldė sąnarių, iki 5 metų visai nevaikščiojo. Naudojamos vonių procedūros šiek tiek sustiprino, bet buvusi tokia silpna, kad vos pajudėjusi tuoj griūdavo. Davus apžadus palaimintajai Barborai, daug stipresnė tapo, net tiek, kad iš Rozalimo iki Žagarės per 1,5 dienos atėjo pėsčiomis. (Įrašas, nr. 94).

N00-N99. Urogenitalinės sistemos ligos

1. 1869 m. birželio mėn. 29 d. Elžbietos Stumbrienės iš Laižuvos parapijos, Šiaulių apskrities, Auksūdžio kaimo, duktė Ona sirgusi ištisus metus, kentėdama nepakeliamus skausmus viduriuose, tarsi būtų džiova su dusuliu, kartais susilaikydavo šlapimas. Vaistai nepadėjo, nežinojo, ką daryti. Tuomet atėjo į galvą mintis duoti įžadą stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai Senojoje Žagarėje. Po tokio akto tuojau pajuto palengvėjimą, pasišalino iš vidurių akmuo, kuris buvo ligos priežastis. (Įrašas, nr. 45).

O00-O99. NĖŠTUMAS, GIMDYMAS ir POGIMDYVINIS LAIKOTARPIS

1. 1859 m. rugpjūčio mėn. 16 d. Petronėlė Venckienė iš Gečaičių kaimo, Kalvarijos parapijos, Telšių apskrities, po sunkaus gimdymo buvęs beviltiškas ligonis. Po įžado stebuklais garsėjančiai palaimintajai Barborai tuoj pat pajuto palengvėjimą ir pradėjo sveikti. (Įrašas, nr. 11).

Q00-Q99.  Įgimtos formavimosi ydos, deformacijos ir chromosomų anomalijos

1. 1853 m. gegužės mėn. 2 d. Kilmingojo Liudviko Moscickio žmona Ona iš Maldenių dvaro, Tryškių parapijos, Šiaulių apskrities, pareiškė, kad jos liga, remiantis medicinos mokslu, buvusi nepagydoma: kentėdama daugiau kaip metus, įvairius vaistus be jokių rezultatų vartojo. Palaimintajai Barborai davė įžadą ir tuojau pajuto palengvėjimą, visiškai pasveiko. (Įrašas, nr. 1).

2. 1871 m. sausio mėn. 19 d. Marijonos Goštautaitės iš Kulių parapijos, Telšių apskrities, Šimulių kaimo, sesers duktė Bronytė nuo pat gimimo buvo labai sunykusi, galva tarsi gumbuota, visą laiką nežmoniškai skaudėję kojas. Tai tęsėsi gal 4 metus. Nei naminiai vaistai, nei daktarų gydymas neteikė nė menkiausios vilties. Davus įžadą Barborai, Bronytė tuojau pajuto stebuklingą palengvėjimą, liovėsi skausmai, mergaitė ėmė taisytis ir netrukus visiškai pasveiko. Duotą pažadą tesėti teta į Žagarę atvyko kartu su Bronyte, kad pasimelstų požemyje prie Barboros palaikų ir išklausytų šventų Mišių šioje bažnyčioje, kad padėkotų Dievui už suteiktą sveikatą, tarpininkaujant Barborai. (Įrašas, nr. 62).

3. 1871 m. spalio mėn. 27 d. Janis Brinkis, latvis iš Alkiškių kaimo, Akmenės parapijos, Šiaulių apskrities, augino 2 metų sūnų Augustiną, sergantį beveik nuo lopšio. Naminės žolelės ir gydytojų patarimai nepadėjo. Gyvendamas Žemaitijoje tarp katalikų, girdėjo apie stebuklingą palaimintąją Barborą Žagarėje. Davė įžadą paaukoti rublį, tvirtai tikėdamas, kad sūnus pasveiks. Taip ir atsitiko. Vaikelis tuoj ėmė geriau jaustis ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 67).

4. 1874 m. birželio mėn. 20 d. Petronėlė Kazlauskaitė iš Luokės parapijos, Telšių apskrities, Pašatrijos kaimo, nuo gimimo negalėjusi vaikščioti iki trejų metų. Pasiaukojus palaimintajai Žagarės Barborai, praėjus keturioms dienoms, pradėjusi vaikščioti. (Įrašas, nr. 78).

5. 1871 m. birželio mėn. 5 d. Ona Labžentienė iš Kalvarijos miestelio, Telšių apskrities, pusę metų sirgusi vandenlige. Pati savęs nevaldė, iš silpnumo buvo apmirusi. Kažkas patarė apjuosti ligonę palaimintosios Barboros kaspinu. Tai padarius, vandenė tuoj ėmė trauktis, nustojo skaudėję kojas, moteris  pasveiko. (Įrašas, nr. 63).

S00-S98. Traumos, apsinuodijimai ir kiti išorinių priežasčių padariniai

1. 1925 m. balandžio 25 d. Barbora Milevičienė iš Purvių kaimo, priklausančio Papilės parapijai, Senosios Žagarės klebonijoje papasakojo, kad jos sesers penkiolikamečiui sūnui Jonui Lastauskui iš Akmenės 1894 m. Senojoje Žagarėje kulka pataikiusi į krūtinę. Jisai buvo nuvežtas į Joniškį pas daktarus, kurie nusprendė, kad vaikinui liko gyventi tiktai trys valandos. Jonas, išgirdęs tuos žodžius, pradėjo šauktis Barboros užtarimo. Būdamas nusilpęs, jisai bemat užmigo. Rytą atsibudęs jautėsi visai gerai: nei žaizda skaudėjo, nei kulka, esanti jo kūne, jokių skausmų nekėlė. Daktarai jį tuojau pat išleido namo. Kulka liko ten, kur įsmigo, bet jokio pavojaus gyvybei nekėlė. (Įrašas, nr. 92).

Z00-Z99.  Sveikatos būklę veikiantys faktoriai

1. 1865 m. gegužės mėn. 12 d. Kotryna Toliušytė iš Pašilės parapijos, Karklėnų filijos, Raseinių apskrities, dvejus metus jautusi stiprų skausmą krūtyse ir didelį silpnumą – iki alpulio, dėl silpnumo vaikščioti negalėjusi. Po įžado palaimintajai Barborai ėmė darytis geriau. (Įrašas, nr. 33).

2. 1869 m. rugsėjo mėn. 22 d. Domicėlė, Jono Paulauskio žmona, iš Plungės parapijos, Telšių apskrities, septynerius metus kentusi silpnumą: ūmai pakildavo karštis, po kurio būdavo neapsakomai silpna. Vykdė gydytojų patarimus, negailėdama pinigų, bet pagerėjimo nesulaukė. Lankėsi daugelyje stebuklais garsėjančių vietų. Pagaliau kreipėsi į palaimintąją Barborą. Po šito veiksmo netrukus silpnumas visai dingo. Tai išpažino atvykusi vykdyti prisiimtą įžadą: užprašyti šv. Mišias ir pasimelsti prie Barboros kapo. (Įrašas, nr. 48).

3. 1871 m. birželio mėn. 6 d. Domicelei Urbonienei iš Alsėdžių parapijos, Telšių apskrities, Paburgės kaimo, nuo išgąsčio ėmė baisiai skaudėti galvą iki sąmonės netekimo ir vidurių raižymo. Daktarams išleido 7 rublius sidabru, bet sveikata nepagerėjo. Pasiaukojus palaimintajai Barborai, išsyk buvo geriau, ir ji galutinai pasveiko. Pasveiko. (Įrašas, nr. 65).

4. 1872 m. birželio mėn. 16 d. Barbora Kontrimaitė iš Raseinių apskrities, Rietavo parapijos, Lozorių kaimo, aštuonerius metus kentėjusi kūno nykimą ir didelį silpnumą. Ilgai vartojo gydytojų skirtus vaistus, taip pat ir naminius – negelbėjo. Lankėsi vietose, vadinamose stebuklingomis, bet sveikata negerėjo. Davusi įžadą stebuklais garsėjančiai Barborai, tuojau pasijuto sveikesnė ir visai pasveiko. (Įrašas, nr. 69).

5. 1872 m. birželio mėn. 28 d. Antanina Šaltanienė iš Kražių parapijos, Raseinių apskrities, Sodalės kaimo, sirgusi 3 metus. Nesikėlė iš lovos, kentėjo didelius skausmus visame kūne. Liga stiprėjo, jokie vaistai nepadėjo. Vieną naktį per sapną išgirdo balsą: „Eik į Žagarę pas palaimintąją Barborą ir būsi sveika“. Patikėjusi sapnu, pasiaukojo aplankyti tą vietą. Skausmai ėmė rimti, netrukus atėjo į Žagarę pažadui tesėti. (Įrašas, nr. 70).

6. 1925 m. balandžio mėn. 25 d. Ona Pračkienė, gyvenusi Anglijoje, sunkiai susirgusi. 1924 m. prieš Kalėdas daktarai siūlė operuotis. Priešingu atveju ji negalėsianti gyventi. Kadangi operacija turėjo būti sudėtinga, moteris jos atsisakė. Onos mama padarė apžadus palaimintajai Barborai. Dukra taip pat pasižadėjo Barborai, ir mama dėkojo Dievui, kad dukra liko sveika, apsiėjo be operacijos. Abi dėkojo Barborai už jos galingą užtarimą pas Viešpatį Dievą. (Įrašas, nr. 93).

Gyvenimiški atvejai

1. 1867 m. spalio mėn. 18 d. Aleksandra Choževska, našlė iš Raseinių apskrities, Kražių parapijos, eidama daktarės pareigas, buvusi užpulta dviejų plėšikų, kuriems, gelbėdama savo gyvybę, atidavė viską, ką su savimi turėjo: pinigus ir auksinį žiedą. Tačiau tie aukos nepaleido, nusprendė nužudyti. Vienas griebė už kaklo, kitas ieškojo virvės. Šiomis siaubo akimirkomis daktarė spėjusi duoti įžadą Barborai. Plėšikas tuoj pat tarsi sustingo – ranka nuo jos kaklo atsileido, antrąja dar laikė moterį už apsiausto bet nestipriai. Atgaivinta stebuklingosios Barboros vilties, daktarė iš paskutinių jėgų išsinėrė iš apsiausto, ištrūko iš plėšiko rankų, palikdama jam drabužį, ir pasislėpė miško tankmėje vidury tamsios nakties.

 Daktarės nelaimė

Pareigą eidama keliavo per girią

Visai neseniai, dar šią vasarą.

Vakarėja, saulės spindulys gęsta,

Stoja naktis – darosi nelinksma.

Šitaip mąstė anuomet.

Mintys pynėsi su sutemomis,

Kai plėšikas įžūliai ją už kaklo stvėrė.

Vos spėjo ji ištart – „Jėzau! Marija!“

Bandė išgelbėti savo gyvybę,

Sidabro ir aukso davė daugybę –

Niekas negelbsti, privalą pasmaugti.

Viens rėkia nutvėręs: „Reikia virvę traukti!“

– Šventoji Barbora, stebuklais garsi,

Visiems pagelbsti, našlę užstoki, –

Paskubomis šį šventą vardą tarė,

Išsyk pajuto – pečiai laisvi pasidarė.

Gavusi šventųjų pagalbos ženklą,

Išsprūdo iš baisiųjų žudikų rankų.

Dieve maloningas, Tau dėkoju,

Kad valia Tavąja išvengiau pavojaus.

Šventoji Apvaizda stebuklingai padėjo,

Ir aš apie tai skelbti žmonėms pasižadėjau

Dabar ir visados, ir per amžius

Kasryt atsikeldama, kol akis užmerksiu.

(Įrašas, nr. 39).

2. 1940 m. gruodžio mėn. 14 d. Į Senosios Žagarės kleboniją atvykusi sesuo vienuolė Marija Scholastika iš Kauno (Skaisčiausiosios Mergelės Marijos Širdies dukterys) pranešė, kad pas jas Kaune buvusi sesuo Teresė 21 metų amžiaus. Ji ruošėsi amžiniesiems įžadams. Prieš tai atliko 8 dienų rekolekcijas, kurias baigė gruodžio 8 dieną, 2 val. po pietų. Teresė, iš ryto davė amžinuosius įžadus, norėjo eiti adoracijon į bažnyčią, bet, seseriai vyresniajai liepiant, kaip nelabai sveika atsigulė pailsėti, ir tą patį vakarą apie pusę septynių mirė. Naktį iš gruodžio 8-osios į 9-ąją Teresė pasirodė seseriai vyresniajai sapne. Klausiama – „Į ką mums melstis už savo kraštą Lietuvą? – Teresė atsakė: „Jūs turite savo šventąją Barborą Žagarietę, į ją ir kreipkitės". Prabudusi vyresnioji neatsiminė nei vardo, nei pavardės, kadangi nebuvo girdėjusi apie Barborą iš Žagarės. Ilgai niekam neužsiminė apie sapną. Gruodžio 9-ąją sesers vyresniosios pasąmonė tarsi kartojo, kad tas vardas esąs Barbora. Tai vėliau patvirtino ir tėvas Kudirka, kunigas, kuris žinojo apie palaimintąją Barborą Žagarėje. Tą įvykį pranešti ir pasimelsti mane į Žagarę siuntė mūsų sesuo vyresnioji. Užrašė kun. K. Gedvila. (Įrašas, nr. 97).

III dalis

dievo malonės atvejai,

paliudyti po 1940-ųjų metų[2]

F00-F99. Psichikos ir elgesio sutrikimai

1. Stasė Daunoraitė-Grinienė (gim. 1956-11-14):

Mano draugė Rūta buvo našlė. Augino sūnų Lauryną. Nesisekė jai su sūnumi bendrauti, jį auklėti. Laurynas net 3 kartus bandė nusinuodyti. Kaip tik buvo kun. Vytauto Grigaravičiaus išleistuvės, paskutinės jo Mišios. Su vyru užsukome į draugės namus. Radome paleistas dujas. Laurynas jau buvo be sąmonės. Su vyru išnešėme Lauryną iš kambario. Jam buvo tik 14 metų. Tądien buvo atidarytas Barboros rūsys. Maldavau Barborą padėti Laurynui susitvarkyti savo vidinį pasaulį, rasti gyvenimo kelią. Tiesiog verkiau atsiklaupusi, tiek prašiau. Laurynas, nors ir pamažu, bet labai pasikeitė. Šiauliuose baigė vieną aukštąją mokyklą, paskui – kitą. Man Dievas labai didingas, o aš per menka, kad į jį galėčiau tiesiai kreiptis. Barbora man buvo kaip neregima, bet visada šalia esanti sesė. Jaučiau jos globą. Tikėjimas į Dievą pirmiausia ėjo per Barborą.

Žagarė, 2006-08-11.

2. Liucija Domicelė Ginkutė (gim. 1935-01-02):

Skaistgiryje gyvenu nuo 1966 metų. Šeimoje buvau šešta. Tėvelis buvo ligonis: arklys suspardė, ranka buvo sulaužyta. Todėl niekas neturėjo laiko mane prižiūrėti nenuleidžiant akių, atidžiai rūpintis manimi. Nuo mažumės reikėjo žąsytes ganyti. Sykį išvarėme kumeliukus į lauką. Tąkart, išsigandusi kumeliuko, negrįžau namo. Buvau šešerių metukų. Iš išgąsčio likau invalidė: į klubą įsimetė rožė. Po to išgąstis persimetė į veidą. Akys buvo baisiai užgriuvusios, lūpos storos, tarsi sutinusios. Veidas pasidarė siaubingas. Namuose slapstydavausi, kad kaimynai nepamatytų. Būdama maždaug 14 metų, išgirdau  kaimynę sakant, kad Žagarėje yra stebuklais garsėjanti Barbora. Kadangi  karas buvo pasibaigęs, aš, niekam nieko nesakiusi, vieną gražią dieną iškeliavau į Žagarę. Pasiklausiau žmonių, kur galiu rasti Barborą. Labai ilgai meldžiausi sklepe [pusrūsyje], prašydama Barborą išgydyti veidą. Maldauti, kad koja pasitaisytų, nė į galvą neatėjo tokia mintis. Veido išvaizda buvo už viską pasaulyje svarbiau. Tikėsit ar netikėsit – po mėnesio veidas pasidarė normalus: akys plačios, lūpos normalios, niekas nesutinę. Buvau be galo dėkinga Barborai. Tėvelis jau buvo miręs, tad mano džiaugsmo nebematė.

Žagarė, 2006-08-11.

H00-H59. Akies ir jos priedinių organų ligos

1.Valentina Adomaitytė-Janutienė (gim. 1932-02-12):

Stanislova Jonutytė pasakojo, kad Žagarėje gyveno aklas berniukas. Gydytojai nepajėgę įveikti aklumo. Berniuką nuo amžinos neregystės išgelbėjo jo mamos malda į Barborą. Stebuklas įvyko apie 1927 m. Tada mama, pardavusi karvę, pinigėlius, kaip padėką už stebuklingą sūnaus praregėjimą, paaukojusi bažnyčiai. Prieš egzaminus ir rugsėjo 1 d. mokiniai po kelis kartus keliais eidavo aplink Barboros karstą bažnyčios rūsyje, kurio grindys buvo išklotos plytomis. Tiek mokytojai, tiek mokiniai lankydavo Barboros karstą ir prie jo visi rimtai susikaupę kalbėdavo poterius.

2. Kun. Jordanas Urbonas (gim. 1959-09-24): Žagarės gyventojai pasakojo apie aklos moters iš Usonių km., Raseinių rajono, pagijimą. Tas pasakojimas iš Smetonos laikų.

3. Emilija Vasiliauskaitė-Žemeckienė (gim. 1920-10-26):

Mamytė yra pasakojusi, kad viena senelė iš Žagarės buvo akla ir visai nebepaėjo. Ji meldėsi prie šv. Barboros. Pradėjo matyti ir vaikščioti be jokių operacijų. Visi tada sakė, kad tai – stebuklas. Buvo apie 1936 m.

Žagarė, 2006-08-06.

L00-L99. Odos ir poodžio ligos

1.Liudvina Kigaitė-Baltulienė (gim. 1925-03-05):

Seseriai ant veido buvo didelė dėmė. Kiek daktarų aplankyta, kiek vaistų išgerta! Niekas nepadėjo. Mama patarė melstis į Barborą. Dukra taip ir darė. Nė nepajuto, kaip dėmė išnyko. Tai turėjo būt prieš karą.

Žagarė, 2006-08-10.

O00-O99. NĖŠTUMAS, GIMDYMAS ir POGIMDYVINIS LAIKOTARPIS

1.Stasė Daunoraitė-Grinienė (gim. 1956-11-14):

        Mano mama buvo nėščia, kai jai gimdoje atsirado auglys. Ir nėštumas, ir gimdos vėžys vienu metu. Reikėjo rinktis – operuoti ar išnešioti kūdikį, neliečiant auglio. Buvau penkerių metų. Prisimenu, kaip mama meldėsi prie Barboros karsto ir labai verkė. Operacijos atsisakė. 1962 m. sėkmingai pagimdė sesę Vidą. Auglys pats savaime išnyko.

Žagarė, 2006-08-11.

S00-S98. Traumos, apsinuodijimai ir kiti išorinių priežasčių padarinia

1.Juozas Adomaitis (gim. 1928-06-07):

Man ant blauzdos užkrito traktoriaus priekabos bortas. Kaulas plikai buvo nuvarytas. Gydžiausi Joniškio ligoninės chirurginiame skyriuje. Chirurgas Bendikas (tebedirba Joniškio ligoninėje) atvirai pasakė nebežinąs, ką bedėti, kuo begydyti. Siūlė amputuoti koją. Meldžiausi į Barborą kalbėdamas poterius. Seselė Jasaitienė iš Žiūrų kaimo gydė koją žolelėmis, uždėdama jų ant žaizdos. Per metus koja sugijo. Atsidėkodamas Barborai malda ir auka, lankiausi bažnyčios rūsyje, dar kartą apžiūrėjau karstą, berods, kalvio padarytą.

Žagarė, 2006-08-06.

Z00-Z99. Sveikatos būklę veikiantys faktoriai

1.Aleksandra Vingenskaitė (gim. 1914-10-04):

Sovietų laikais, kai ateistinė ideologija buvo gerai įsitvirtinusi, įvyko iš atminties neišnykstantis dalykas. Prie Barboros kapo atvažiavo du broliai ir sesuo. Jie meldėsi bažnyčioje, prašydami palaimos. Susitikę kleboną, papasakojo jam savo istoriją: sesuo serganti nepagydoma liga; palatoje gulėjusi moteris jai pasakiusi: „Jei nuvažiuotumėte į Žagarę prie Barboros, visi būtumėte sveiki“. Tada sesuo pagalvojusi: „Jei nors skiautelę gaučiau tos Barboros rūbo, tai tikrai pasveikčiau.“ Patikėjimas Barboros galia padėjo. Pasveikusi sesuo kartu su broliais ir atvažiavo į Žagarę Barborai padėkoti. Tuo metu Žagarėje klebonavo kunigas Jonas Povilaitis, gimęs 1902m. Jis visa, ką buvo girdėjęs iš tų atvykėlių, papasakojo žmonėms per pamokslą. Sunerimo sovietai. Tačiau šios merginos broliai buvę dideli partiniai, tai nuslopinę ir žinią apie stebuklingą sesers pagijimą, ir ideologinį sambrūzdį.

Žagarė, 2006-08-06.

A00-B99. Kai kurios infekcinės ir parazitinės ligos

  1. Sofija Lažinskaitė, mokytoja (kun. Petro Lažinsko sesuo):

Ėjo 1942 metai. Man, aštuoniolikmetei, operavo anginą. Po operacijos tik truputį galėjau prasižioti, sunkiai kramčiau maistą. Maždaug po dviejų mėnesių ėmė skaudėti kažkur prie kairiosios ausies, tiksliau, ties apatinio žandikaulio kampu. Ant veido iškilo navikas. Kadangi per dvi savaites jis neišnyko, buvau paguldyta į ligoninę Kaune. Gydytojai nustatė itin retą, lėtinę pūlinę infekcinę ligą – aktinomikozę. Gydymo antibiotikais nepakako. Po rentgeno spinduliuočių kurį laiką labai skaudėdavo kaklą ir veidą, navikai į odos paviršių kairėje veido pusėje kildavo vienas po kito. Juos prapjaudavo, įstatydavo drenas pūliams bėgti, ir taip tęsėsi tęsėsi... Naktimis negalėdavau užmigti, tad išeidavau į koridorių rožančių rankose laikydama. Melsdavausi stebuklingosios Lurdo Dievo Motinos prašydama sveikatos. Maldomis kreipdavausi į visus šventuosius, kurių vardai ateidavo į galvą. Gal po dviejų mėnesių neišgydyta (šios retos ligos priežasties medicina negali paaiškinti, todėl ir tinkamo gydymo neįmanoma parinkti) buvau išrašyta iš ligoninės. Globoti ėmėsi brolis kunigas Petras, dirbęs Kaune. Raudonojo kryžiaus ligoninėje darsyk operavo, bet jau kitas profesorius. Po narkozės labai ilgai neatsibudau. Sveikata ir dabar nesitaisė. Vėl išrašė iš ligoninės nepagydytą. Broliui kun. Petrui gydytojas sakęs: „Užsienyje gal ir pagydytų, mes neturime tokių galimybių“, o broliui Vytautui aiškiai pabrėžęs: „Pasiimkite seserį, jos liga nepagydoma. Grįžau gyventi pas kun. Petrą. Mane slaugė mama. Liga plinta, krūtinės ploto oda melsvai rausva, prisideda ausies uždegimas. Gydytojai darsyk patvirtina mano beviltiškumą. Išrašo tik rivanolio žaizdoms plauti. Guliu, nebevaikštau. Mane lankyti atvažiuoja brolis Romualdas, gyvenęs prie Siesikų miestelio. Nusiminęs papasakojo geriems savo pažįstamiems kauniečiams apie mano beviltę padėtį. Pasirodo, tų žmonių būta ne tik supratingų, bet ir gailestingų – jie broliui pasiūlė Barboros Žagarietės relikviją. Parnešė ją Romualdas, bet, pats būdamas labai jautrus ir nenorėdamas rodyti ašarų, relikviją atidavė mamai, kad perduotų man. Mama papasakojo apie Barborą Žagarietę. Visiems nušvito viltis. Kad iš šios ligos išsikapsčiau, tenka kartoti: „Garbė Dievui aukštybėse! Garbė Barborai Žagarietei, kurios užtarimu Dievo buvome išklausyti, kurios tarpininkavimu buvau išgydyta!“ Vienoje medicinos knygoje apie aktinomikozę štai ką teko skaityti: „Gali būti laikinas pagerėjimas, tačiau po metų liga pasikartoja ir baigiasi mirtimi.“ Ačiū Dievui, praėjo 44-eri metai, o aš dar gyva.

Liudijimas užrašytas 1986 m. kovo 7 d.

Gyvenimiški atvejai

  1. Paulius Guga (gim. 1873-1971):

Žemaičiai ir nuo seniausių laikų garbino Barborą kaip šventąją ir būrių būriais rinkdavosi prie jos karsto melstis. Vyskupas M. Valančius rūpinosi, kad Roma pati ištirtų su Barboros vardu siejamus stebuklus ir kad popiežius kanonizuotų ją, t. y. mirusiąją, pripažintų šventąja. Šiam procesui sukliudė 1863 m. sukilimas, kurį numalšinusi caro valdžia, be kitų bausmių sukilėlių tautai, dar labiau ėmė trukdyti žmonių prisirišimui prie Barboros Žagarietės. 1886 m. liepta užmūryti duris į tą bažnyčios požemį, kuriame ilsėjosi jos palaikai. Tačiau apie langus, geležiniais virbais sutvirtintus, nepagalvota. Jie liko prieinami žmonėms. Prie jų melstis ateidavo  daugybė tikinčiųjų. 1889 m. įsakyta ir langus aklinai užmūryti. Joniškio pristavui [policijos viršininkui] stebint, amatininkų grupė tą reikalavimą įvykdė. Tai supuolė su atlaidais Žagarėje. Tikintieji ir piktinosi, ir verkė. Nepaisant Barboros atskyrimo nuo žmonių ir kitų suvaržymų, ne vien iš Žemaitijos, bet ir iš Aukštaitijos, Dzūkijos bei kitų Lietuvos, žinoma, ir iš Latvijos vietovių žmonės rinkdavosi prie užmūrytų rūsio durų ar langų savąsias bėdas Barborai išsipasakoti, jos užtarimo prašyti ar nuoširdžia malda padėkoti už gautąsias iš Dievo malones. Čia buvo viltis, stiprinanti ligonių kūną ir sveikųjų dvasią. Daug žmonių galėtų aiškiai patvirtinti, jog ne veltui šaukėsi Barboros pagalbos. Vienas iš tokių pavyzdžių – mano vyresniosios sesers Irenos Radzivonienės šiurpulinga nelaimė ir stebuklinga jos baigtis. Sesuo Irena gyveno Pasvalio rajono Vaškų parapijos Zvanagalos vienkiemyje. 1909 m. per patį darbymetį kažkas pavogė jos pusės metukų sūnelį, mano krikšto sūnų. Keletą dienų visur ieškota – pavieniai ir policijai padedant. Jokių rezultatų. Motina visą tą laiką blaškėsi, verkė kaip išprotėjusi. Nuo širdskaudžio ir verksmo apkurto. Matydama, kad paieškos yra beviltiškos, sesuo viena pati pėsčia nusidavė šimtą kilometrų į Žagarę prašyti Barboros pagalbos. Grįžo beveik po savaitės, laiminga nešdamasi ant rankų sūnelį. Į Žagarę ėjusi tiesiai – pro Žeimelį, Kriukus, Joniškį ir Skaistgirį. Širdingai pasimeldusi ir ašaromis aplaisčiusi savo prašymą, sesuo Irena susiruošė į namus. Tačiau grįždama nuo Žeimelio kažkodėl pasuko į Linkuvą, prailgindama savo kelią dar 20 kilometrų. Kaip tik Linkuvoje ji išgirdo žmones kalbant apie moteriškę, pagimdžiusią paūgėjusį vaikiuką... Sesuo išsyk metėsi į tą trobą ir, pamačiusi vaiką, atpažino sūnelį. Žinoma, linkuvietė geruoju neatidavė vaiko, teko policijos prašyti pagalbos. Mama stebuklingai surastą vaikutį nuo Linkuvos į Vaškus (20 kilometrų) ant rankų it plunksnelę nešte nešėsi. Nuovargio tarsi nė nebūta, nors per tą ieškojimų savaitę pėsčiomis buvo sukorusi daugiau negu 200 kilometrų.“

Tai 1964 m. raštu paliudijo Irenos Radzivonienės brolis Paulius Guga (1893-1971) ir 2005-03-15 d. jo dukra Apolonija Barbora Gugaitė-Nistelienė.

Apie VIEŠPATIES malones, gautas DIEVO tarnaitės Barboros Žagarietės užtarimu, prašome pranešti raštu šiuo adresu:

DTBŽbb

Šiaulių vyskupijos kurija

Tilžės g. 186

LT-76294 Šiauliai

Lietuva

Telef.: +370 41 521110

Fax: +370 41 521114

El. paštas:

Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Dėkojame Jums ir prašome, kad nurodytu adresu pranešdami liudijimus, taip pat parašytumėte savo tikslius kontaktinius duomenis.

PASTABA

Radus naujų žinių apie Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės gyvenimą, informacija bus tikslinama.

NUORODOS

Informaciją apie Dievo Tarnaitę Barborą Žagarietę galima rasti internete:

http://www.barbora-zagariete.lt/

http://angelorum.lt/

http://siauliuvyskupija.lt/apie-vyskupija-2/iskilios-asmenybes/

 

 

ŽEMĖLAPIAI

LIETUVOS ŽEMĖLAPIS, ŽAGARĖ

 Zemelapis LT

BALTIJOS ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Zemelapis Baltijos

 

 

† Eugenijus Bartulis,

Šiaulių vyskupas

Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos tribunolas (DTBŽbb)

2016-ieji Viešpaties metai, gegužės mėn. 25-oji – Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės minėjimo Šiaulių vyskupijoje – diena

Šiauliai (Lietuva)

  


[1] Pradėta vyskupo M. Valančiaus laikais, knyga rašyta 1860–1940 metais. Plačiau apie šį šaltinį žr.  J. Borutos, I. Katilienės, A. Katiliaus straipsnyje, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2000, t. 16, p. 443–453. Liudijimus dažniausiai pateikia stebuklus patyrę asmenys, registracijų knygoje paprastai nurodant, kaip sakoma, kelis patikimus liudytojus, iš kurių nurodomi ir konkretūs kunigai. Platesni atvejų aprašai – anksčiau nurodytame šaltinyje.

[2] Pradžioje pateikiami liudijimai pagal 2006–2008 m. vykusias mokslines ekspedicijas. Kiekvieno atvejo pabaigoje pažymėta vieta (Žagarė) ir atvejo registravimo data. Visus šiuos atvejus užrašė doc. dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė. Toliau pateikiami du asmeniniai – S. Lažinskaitės  ir P. Gugos – liudijimai pagal pastabose nurodytus šaltinius. 

Go to top